Džakartos metodas (The Jakarta Method by Vincent Bevins) – Vašingtono Kryžiaus Žygis ir Masinių Žudynių Programa, kuri pakeitė mūsų pasaulį. Taip pavadino savo dokumentinę knygą Amerikos žurnalistas ir rašytojas Vincentas Bevins, kuri išleista 2020 m. Jis detaliai ir įtikinimai aprašo konkrečią JAV vyriausybės paramą ir bendrininkavimą Indonezijos masinėse žudynėse (1965-66), kurių metu buvo nužudyta apie 1 milijonas žmonių, siekiant sunaikinti politinę kairę ir bet kokius judėjimus, siekiančius pažangių reformų šalyje. Amerikiečių apmokytų pajėgų ir musulmoniškų organizacijų įvykdytos žudynės Indonezijoje buvo tokios sėkmingos, „atšaldant“ komunizmą, kad terminas „Džakarta“ plačiai paplito reakcionierių tarpe, apibūdinant vėlesnes panašaus pobūdžio „akcijas“, kurias įvykdė JAV remiami autoritariniai kapitalistiniai rėžimai Lotynų Amerikoje ir kitur.
I
Vis smarkėjant Šaltajam karui ir po sėkmingos socialistinės revoliucijos Kuboje, JAV ir kitų šalių imperialistai negalėjo leisti dar vienai šaliai pasukti socializmo link. Kadangi amerikiečiai laiku pasirūpino, kad svarbiausius karinius ir policinius postus nepriklausomybę 1949 m. išsikovojusioje Indonezijoje užimtų jiems ištikimi ir jų apmokyti kadrai, o žiniasklaidoje įsivyrautų „demokratiškai išdresiruoti“ žurnalistai ir redaktoriai, atsidėkodami, jie su kaupu atliko jiems iškeltą uždavinį – fiziškai likviduoti socializmo daigus šalyje.
II
Per šešis mėnesius (1965 spalis – 1966 kovas) tuometinė trečia didžiausia pasaulyje komunistų partija nustojo egzistuoti. Ją paprasčiausiai fiziškai išnaikino Indonezijos kariuomenė, aktyviai talkinant musulmonų organizacijoms ir kraštutiniams dešiniesiems. Kadangi Indonezijos komunistų partija veikė legaliai, o jos atstovybės dirbo atvirai ir viešai, tai nebuvo sudėtinga užduotis. Juolab, kad JAV spec. tarnybos aprūpino antikomunistus tiksliais aktyvistų sąrašais ir žvalgybine informacija.
Tereikėjo preteksto.
Ir tokiu tapo Indonezijos kairiųjų pažiūrų karininkų, apsijungusių į „Rugsėjo 30-sios“ judėjimą, organizuotas pučas. Jiems pavyko suimti ir nužudyti 6 svarbius jėgos struktūrų generolus, užimti centrinę radio stotį ir prezidento rūmus. Savo atsišaukime tautai, jie pasiskelbė esantys prezidento Sukarno gynėjais, kad jie griebėsi pučo, kaip išankstinės priemonės neutralizuoti provakarietiškos generolų Tarybos rengiamam antiSukarno perversmui.
Tačiau jiems nepavyko.
III
Reikia žinoti, kad nepriklausomybę išsikovojusioje Indonezijoje vyravo trys didžiulę politinę įtaką turinčios jėgos – kariuomenė, musulmonai ir Indonezijos komunistų partija (IKP). Pirmasis šalies prezidentas Sukarno mėgino šalinti tarp jų egzistuojančius prieštaravimus, įdiegdamas savo politinę sistemą – NASAKOM (akronimas pagal Indonezijos terminus – NASionalisme (nacionalizmas), Agama (religija) ir KOMunisme (komunizmas)). Nasakom ideologija buvo prezidento Sukarno mėginimas sukurti Indonezijoje tokį socializmą, kuris apjungtų socialistines ir nacionalistines idėjas bei pritaikytų jas unikaliai Indonezijos situacijai – nacija išsidėsčiusi tūkstantyje salų, gausybė etninių grupių ir skirtingų religijų.
Tačiau kariuomenės ir religiniai lyderiai visiškai nesiruošė dalintis valdžia su greitai populiarėjančiais komunistais ir juos palaikančiomis organizacijomis, kaip, pvz., 3 milijonus narių turėjusi moterų sąjunga Gerwani. Todėl jau kitą dieną po nepavykusio „Rugsėjo 30-osios“ judėjimo aktyvistų pučo, kurio metu buvo nužudyti 6 generolai, generolas majoras Suharto perėmė ginkluotųjų pajėgų kontrolę iš pasimetusio prezidento Sukarno, ištikimus sau ginkluotus dalinius išskleidė visoje šalyje, o spalio 5 d., per iškilmingas žuvusių generolų laidotuves, visai šaliai intensyviai pradėta skleisti žinia, jog už „Rugsėjo 30-osios“ judėjimo stovi IKP, kad tai ji yra tikroji pučo organizatorė ir masinių žudynių iniciatorė, drauge apkaltinant visus kairiuosius ir jiems simpatizuojančius visokiausiomis blogybėmis, kurios tik atėjo į galvas žurnalistams ir reakcionieriams.
Visuomenei buvo „kalama“, jog komunistai organizavo perversmą, kad galėtų imtis masinių žudynių. Ir nors kompartija puče nedalyvavo, masinė žiniasklaida atkakliai skleidė melagingą žinią, jog IKP vadovavo „Rugsėjo 30-osios“ judėjimui ir yra atsakinga už 6 „iškilių“ generolų ir kitų „masines“ žudynes. Beje, pučo metu iš viso žuvo 12 asmenų.
IV
Generolo Suharno vadovaujami kariai pašalino aukščiausius civilinius ir karinius vadovus, įtariamus simpatijomis IKP. Vyriausybė ir parlamentas buvo „išvalytas“ ir nuo asmenų, lojalių teisėtam prezidentui Sukarno. Vadovaujantys kompartijos nariai buvo nedelsiant areštuoti, dalis be ceremonijų nužudyti. Spalio 8 d. kariuomenė organizavo masines eitynes, kurių metu buvo sudeginta IKP Džakartos būstinė. Buvo suformuotos antikomunistinės jaunimo grupuotės: spalio 27 d. – kariuomenės remiamas Studentų Veiksmo Frontas, Indonezijos Jaunimo ir Studentų Veiksmo Frontas ir Indonezijos Universiteto Aliumnų Veiksmo Frontas.
Džakartoje ir Vakarų Javoje buvo areštuota 10 000 IKP aktyvistų ir vadovų, jų tarpe atsidūrė ir garsus rašytojas Pramoedya Ananta Toer.
V
Kompartija tokiai įvykių eigai nebuvo pasiruošusi. Ir nors turėjo savas partines visuomenės informavimo priemones, jos nepajėgė atsispirti milžiniškam melo, gandų ir liguistų išsigalvojimų srautui, pasipylusiam ant komunistų ir jiems prijaučiančių galvų. Milijonai žmonių, siejamų su IKP, net beraščiai valstiečiai iš tolimiausių kaimelių, buvo vaizduojami žudikais ir judėjimo bendrininkais.
Pirmosios aukos krito 1965 m. spalio mėn., organizavus(!) susirėmimus tarp kariuomenės ir IKP. Pastarosios pusėje kovėsi ir atskiri Indonezijos armijos daliniai, nepalaikantys generolo Suharto smurto ir represijų. Karinių Oro Pajėgų, Mobiliosios Policijos Brigados ir Jūrų pėstininkų Korpuso karių ir vadų, t. tarpe pačių aukščiausių, dauguma rėmė komunistus.
VI
1965 m. spalio mėnesį generolo Suharto šalininkai pradėjo jau masinės žudynes. Jos prasidėjo Džakartoje, išplito į centrinę ir rytinę Javą, vėliau apėmė Balį ir smulkesnes salas, tame tarpe ir Sumatrą. Gyventojų tarpe kilusią buitinę įtampą ir net neapykantą armijos vadai sumaniai kurstė, apibūdindami komunistus kaip piktadarius ir niekšus. Todėl prie persekiojimo ir žudynių prisijungė ir nemažai civilių Indonezijos gyventojų.
Komunistų ir jiems prijaučiančių skerdynės didžiausią mastą pasiekė Ačehe, Balyje, Centrinėje ir Rytų Javoje, kur buvo didžiausias IKP palaikymas.
Žudynės neprasidėdavo tol, kol kariniai daliniai jų nesankcionuodavo ar patys neinicijuodavo, nors pasitaikė, kad ir patys gyventojai pradėdavo žudyti socializmo šalininkus, ypač kai spalio pabaigoje prie Komunizmo „užkrato“ naikinimo prisijungė pasišventusių musulmonų grupuotės, pasiryžusios sunaikinti ateizmo nešiotojus Indonezijoje.
Ne visos aukos priklausė kompartijai. Neretai „IKP“ etiketė buvo klijuojama asmeniui, bent kartą palankiai atsiliepusiam apie IKP ar išreiškusiam kairuolišką mintį, kiti tapdavo paprasčiausio buitinio keršto ar savanaudiško įskundimo aukomis. Didžioji dauguma aukų buvo eiliniai partijos nariai ar rėmėjai, fermeriai, plantacijų ir fabrikų darbininkai, studentai, mokytojai, aktoriai ar civiliai tarnautojai. Neretai jie tapdavo aukomis todėl, kad kažkas, ką jie pažinojo – draugai ar šeimos nariai, įstojo į kompartiją ar ją palaikančią organizaciją.
VII
Be kelių išimčių, žudynės vyko ne spontaniškai, o buvo labai gerai organizuotos. Kadangi persekiojimų pradžioje nemažai kairuolių patys pasiduodavo kariuomenei ar policijai, tikėdamiesi saugumo, dauguma aukų jau būdavo Indonezijos kariuomenės belaisviais. O tai leisdavo juos visus drauge greitai išžudyti.
Masiškai žudyti nustota 1966 m. kovą. Tačiau represijos nesiliovė. Kairiosios politinės minties šalininkai buvo ir toliau gaudomi, laikomi kalėjimuose, stovyklose, siaubingai kankinami ir kitaip „perauklėjami“.
Išlikę gyvi keli šimtai ar tūkstančiai komunistų pasitraukė į užsienį, kai kurie pradėjo veiklą pogrindyje.
VIII
Nustūmęs šalin pirmąjį šalies prezidentą Sukarno, tikrasis pučistas generolas Suharto įtvirtino savo valdžią ir paskelbė šaliai „Naujosios tvarkos“ politiką, vietoje link socializmo vedusio Nasakom. Nutrauktos visos reformos, sugrąžinta „laisvoji rinka“, privatizuotas valstybinis turtas ir atšaukta žemės reforma. IKP uždrausta. Savo nežmoniškumui pateisinti, rėžimas niekuo nesibodėjo. Buvo rašomos klastingos knygos, statomi melu grindžiami filmai, vadovėliuose pateikiami suklastoti istoriniai faktai. Džakartoje net buvo įsteigtas specialus muziejus, pavadintas Museum Pengkhianatan PKI (Komunis) (liet.- „Komunistų išdavystės muziejus“.
Kas gi vyko tuo metu Indonezijoje iš tikrųjų, jau galima sužinoti iš dviejų dokumentinių filmų, pastatytų XXI amžiuje. Tai J. Openheimerio filmai – 2012 m. „Žudymo aktas“ (The Act of Killing“) ir 2014 m. „Tylos žvilgsnis“ („The Look of Silence“). Juose, nors ir pasenę, bet dar gana žvalūs žudikai atvirai prisimena savo „darbelius“ ir detaliai apie juos pasakoja.
IX
Nuvertus Sukarno ir išžudžius aktyviausius kairiuosius, nepaprastai džiūgavo stambiausių Vakarų kapitalistinių valstybių politikai. Australijos premjeras Harold Holt pasakė The New York Times, „ Nukalus nuo 500 000 iki 1 milijono komunistų šalininkų, aš manau, kad laikas pareikšti, jog reorientacija įvyko.“
Robertas F. Kenedis buvo vienintelis iš žymesnių Vakarų politikų, kuris pasmerkė masines komunistų žudynes.
Į šalį sulėkė Šiaurės Amerikos korporacijos Goodyear, General Electric, American Express, Caterpillar Inc., StarKist, Raytheon Technologies ir Lockheed Martin.
Naftos magnatas, kraštutinis dešinysis H. L. Hunt pavadino Indoneziją vieninteliu JAV šviesuliu Šaltajame kare, o teisėto prezidento Sukarno nušalinimą „didžiausia laisvės pergale nuo paskutinio lemiamo mūšio II Pasauliniame kare“.
X
Soclagerio „supergalybė“ apsiribojo miglotais pasmerkimais, nes Indonezijos komunistams didelės įtakos turėjo Kinijos kompartija. Tik TSRS akademikas A. Sacharovas pavadino žudynes tragiškomis ir apibūdino jas, kaip „išskirtinį reakcijos, rasizmo ir militarizmo atvejį“.
Kinija vadino žudynes „žiauriu ir velnišku aktu, neturinčiu precedento istorijoje“ ir pasiūlė prieglobstį visiems išsigelbėjusiems. Galimai, būtent šios žudynės pastūmėjo Kinijos kompartijos vadovybę link Kultūrinės Revoliucijos, kad priešiški buržuaziniai elementai neįsiskverbtų į partines ir valdymo struktūras ir jų iš vidaus nesugriautų.
Š. Korėja pavadino generolo Suharto rėžimą „fašistiniu ir militaristiniu“.
Jungtinės Tautos žudynių nekomentavo. O kai Suharto rėžimas grąžino šalį į JTO, protestavo tik vienintelė valstybė – komunistinė Albanija.
XI
Vincent Bevins savo knygai „Džakartos metodas“ panaudojo neseniai išslaptintus dokumentus, archyvuose saugomą medžiagą ir tiesioginius liudininkų parodymus, surinktus keliolikoje šalių. Visa tai atskleidžia bauginantį ir stulbinantį žudynių mastą, kaip ir kapitalo valdomų valstybių, pirmiausiai JAV, naudojamas niekuo nesuvaržytas bet kokias priemones, kovojant su komunizmu ir komunistinių idėjų nešėjais.
XII
Kai kurios nuorodos:
* Dokumentinis J. Openheimerio filmas „Act of Killing“ („Žudymo aktas“):
Rusiškai įgarsintas + angliški subtitrai:
– https://www.youtube.com/watch?v=8ywYVFXFJOE
* Apie šį filmą:
https://www.theguardian.com/film/2014/mar/05/act-of-killing-screening-in-indonesia
Kai kurie įdomūs straipsniai:
* Melvin, Jess (2017). Mechanics of Mass Murder: A Case for Understanding the Indonesian Killings as Genocide
https://www.tandfonline.com/doi/full/10.1080/14623528.2017.1393942
* The Memory of Savage Anticommunist Killings Still Haunts Indonesia, 50 Years On
https://time.com/4055185/indonesia-anticommunist-massacre-holocaust-killings-1965/
* Robinson, Geoffrey B. (2018), The Killing Season: A History of the Indonesian Massacres, 1965-66
https://press.princeton.edu/books/hardcover/9780691161389/the-killing-season