Ekonominę krizę pirmiausiai pajunta darbininkai. Bet būdami visiškai neorganizuoti arba dar blogiau – apjungti į valdžiai paklusnias profsąjungas, jie nesunkiai priverčiami tyliai kentėti, tenkintis trupiniais ir bambėti pakampėse.
Visai kas kita – smulkūs bei vidutiniai verslininkai, smulkūs rentininkai. Ramiais laikais dauguma jų yra natūralūs stambaus kapitalo ir privačios nuosavybės rėmėjai ir sąjungininkai. Tačiau rimta ekonominė krizė priverčia juos konfliktuoti su stambiuoju kapitalu, prašyti ar net reikalauti pagalbos iš jo parinktų ir piliečių išrinktų valdžios atstovų.
Nors ir puikiai žinodami, kad kapitalizmo sąlygomis stipresnis ir godesnis visada „suvalgo“ silpnesnį, jie griebiasi konstitucijos, demokratijos, tautos, įstatymų, mitingų, maršų ir t.t., tikėdamiesi tokių šiaudinių instrumentų pagalba išgelbėti save ir savo artimuosius. Tai juos – smulkiuosius savininkus, – trumpam suvienija!
Vėl ir vėl pradedama kalbėti apie „sistemos keitimą“, antisisteminių jėgų vienijimosi būtinybę, tautos vienybę, tradicines vertybes ir pan. Pavadinę save antisisteminiais, jie pradeda tariamą kovą prieš sistemą, manydami, jog ji tikra.
O ką šitas smulkiaburžuazinis gaivalas vadina „kova prieš sistemą“, net jiems patiems nėra aišku. Gal jie kovoja prieš kapitalizmą, prieš išnaudojimą? O gal už teisingą visos visuomenės „iškepamo“ pyrago padalijimą? O gal jiems rūpi nemokamas gydymas ir nemokamas švietimas jiems ir likusiems? Ar jie rengiasi atsisakyti besaikio vartojimo ir visuotinės prekinės gamybos, kai ne tik žmogaus kūnas ar jo organai, bet ir žmonių sąžinė bei įsitikinimai tampa preke?
Žinoma, ne.
Dėl ko gi tuomet taikiomis demokratinėmis priemonėmis „kaunasi“ ta nepatenkintoji smulkiosios buržuazijos dalis? Jei grubiai atmesti šalin tuos romantiškus pasvarstymus ir lozungus apie tautą, kalbą, kultūrą, genderizmą ir kitus panašius dalykus, galima atsakyti paprastai – dėl savo asmeninių reikalų. Jie prašo lengvatų sau ir savo šeimoms. Jie reikalauja saugumo sau ir savo šeimoms. Jie prašo lengvatų nuosavam verslui…
Trumpai drūtai, krizės metu jie trumpam pamiršta kapitalistinės sistemos tezes, jog lenktynes laimi greičiausias, o kumštynes – stipriausias ( kapitalizmas tai vadina „laisva konkurencija“), ir švelniai reikalauja, kad žaidimo taisyklės būtų pakeistos jų labui, o stambiųjų išnaudotojų parinkti politikai atstovautų ir protestuotojų reikalus. Deja, bet
„Nei dievas, caras, nei galiūnas
Mums išvadavimo neduos.“
Greičiau atvirkščiai.
Prireikus, iš tokių protestuotojų stambusis finansinis kapitalas (t. y. pramoninis + bankinis) nesunkiai gali suformuoti jam paklusnias radikalias politines pajėgas ir taip užsitikrinti sau laikiną ramybę, kad ir su šūkiu „lietuviai Über alles“.
Primename, kapitalistinei sistemai ateina galas. Ką įrodo ne tik užsitęsusi, pasaulį apėmusi ekonominė krizė, nuolatiniai ginkluoti konfliktai, gausūs ir dažni visuomenės protestai ne tik didžiausiose ir stipriausiose kapitalistinėse valstybėse, bet sujudimas net ir tokioje sąlyginai apsnūdusioje, ekonomiškai silpnoje valstybėje, kaip Lietuva.
Žinoma, pandemijos priedangoje kapitalizmą mėginama reformuoti. Tam panaudojami patys įvairiausi įrankiai, net, anot kunigo R. Grigo, primygtinai peršama „išangės meilės filosofija“.
Žmonijos laimei, nei kažkokia pandemija, nei lgbt mažuma, nei pranašo Putino gerbėjai ar neigėjai, nei kovotojai su globalizacija ar anglosaksais nepajėgūs sustabdyti žmonijos istorijos rato. Deja, bet jau minėtieji, kaip ir kiti kapitalizmo reformatoriai, pajėgūs jį sulaužyti.
Pasaulinės antikapitalistinės (antisisteminės) pajėgos, po Tarybų Sąjungos ir soclagerio žlugimo atsidūrusios nokaute, tik tik pradeda atsigauti. Lietuvoje tokių nėra net užuomazgoje. O vienintelė tikros pažangos siekianti politinė jėga Lietuvoje jau seniai uždrausta. Laimei, ji dar ir nuolat demonizuojama, o tai skatina išmintingą jaunimą pasidomėti uždraustomis idėjomis giliau ir išsamiau.
Susipažinus su pažangiausios politekonominės ir socialinės teorijos bei praktikos atradimais, artimiausioje istorinėje ateityje ir lietuviams teks pasirinkti – socializmas arba barbarizmas. Lengva nebus!