Dažnai pagalvoju, kodėl mūsų lietuvaičiai, ypač žemaičiai taip nesvetingai pasitinka ir išlydi dislokuotus Marijos žemėje NATO kariškius, kurie pamainomis saugo nuo priešų mūsų gimtąjį kraštą? Kartas nuo karto žiniasklaida vis parašo, kaip koks nors Petras davė į snukį kokiam Fricui, Kęstas suspardė užpakalį Pjerui, o Povilas išvoliojo girtą Chuaną griovyje ir dar jo piniginę apšvarino.
Nejaugi, galvoju, NATO blogai saugo mūsų tėvynę? Ir už tai lietuviai šios taikdariškos organizacijos kariams vis išperia kailį? Bet kol kas nė viena raketa, nė viena bomba ant mūsų žemės nenukrito! Gal lietuvaičiai pyksta dėl begalinių avarijų ir įvairiausių nelaimingų atsitikimų, kuriuos sukelia geriausios pasaulyje amerikoniškos ar vokiškos karinės technikos vairuotojai bei specialistai?
O gal, sakau, duoti į snukį lengviau nei galvoti, ką rinkti į Europarlamentą? Pataruoju atveju reikia bent išsirinkti kam balsą atiduoti, o čia galimas kandidatas pats tave pasirenka kokiame nors restorane ar aludėje. Jis prisėda prie tavo kompanijos ir pradeda porinti apie savo “istorinę misiją“.
Arba tu pats prieini prie kokio pagėrusio juodaodžio seržanto Džono ir paprašai ilgalaikės paskolos porai bokalų alaus. Ir kai išgirsti, kad šią paskolą reikės gražinti su procentais – nervai žinoma neišlaiko. Ir tada… į snukį!
O čia dar kaip tyčia kas nors primena senus gerus laikus, kai su kokiu „proletarišku okupantu“ Ivanu po antro butelio ir devinto bokalo visais klausimais surasdavai bendrą kalbą ir niekas neskaičiuodavo iš kieno kišenės subsidijuojamas atsitiktinis balius.
Visą tai apmąstęs, pradėjau geriau suprasti tautiečius. Apie kokius „priešus“ bei kokį „saugumą“, žmogau, gali galvoti, kai „dūšia dega“, o pasikalbėti nėra su kuo.