Apie 6 valandų darbo dienos būtinumą ir prasmę „Kova“ rašė ir rašys. Neseniai straipsnyje „Pailginkim darbo savaitę iki šešių dienų“ priešingą pasiūlymą pateikė „Delfi“ portalo žurnalistas Andrius Užkalnis. „Kaip jums toks pasiūlymas? Ir atostogos tegul būna dvi savaites per metus. Nes ilsimės, šiaip jau, nenormaliai daug“, – rašė jis.
Anot Užkalnio, visi prekybos centrai privalo dirbti švenčių dienomis bei 7 dienas per savaitę: „Pradėkim nuo to, kad posakis „verčia dirbti“ yra melas. Jei pasirinkai darbą aptarnavimo sferoje, turėjai žinoti, kad teks dirbti savaitgaliais. Jei pasirinkai, bet nežinojai, čia tik tavo problema. Prievartos nėra, darbą renkiesi pats. <…> Niekas nieko varu nevaro, surišto prie kasos neatveža: Lietuvoje prievartinis darbas yra uždraustas.“
Kur šiuose žodžiuose slypi cinizmas? Galima pateikti labai paprastą pavyzdį: parduotuvė pradėjo prekiauti naujais „Adidas“ sportbačiais. Ant jų užklijavo kainą: „90 eurų“. Po kurio laiko kainą perbraukė ir šalia užrašė: „Akcija! 35 eurai“. Patenkintas pirkėjas nusipirko sportbačius už 35 eurus, įsitikinęs, kad pasinaudojo labai geru pasiūlymu. Jam ir mintis nekilo, kad pardavėjas būtent už tokią sumą (35 eurus) ir ketino juos parduoti.
Taip veikia ir šiuolaikinė darbo apmokėjimo sistema. Minimalus darbo užmokestis specialiai nustatomas toks žemas, kad žmogus būtų priverstas dirbti viršvalandžius. Darbdavys tuo tarpu skėsčioja rankomis, sakydamas, kad sukūrė visas sąlygas: darbas – yra, atlyginimas – prašau. Kai iš tikrųjų valandinis minimalus darbo užmokestis Lietuvoje turi būti bent du kartus didesnis, o darbas išeiginėmis ir švenčių dienomis apmokamas dar brangiau arba kompensuojamas papildomomis atostogų dienomis. Dirbai sekmadienį? Apmokamos atostogos ilgėja 2 dienomis. Dirbai naktį? Taikomas dvigubai didesnis valandinis įkainis. Tada galima ir Užkalnį palaikyti – lai dirba kiaurą parą barai, restoranai ir prekybos centrai, kad ir 7 dienas per savaitę.
„Adidas“ sportbačių pardavėjas, tarsi, formaliai ir neapgaudinėja. Darbdavys neverčia dirbti už mažą darbo užmokestį. Mažas atlyginimas ir 8 valandų darbo diena yra tapusi norma – kur darbuotojas benueitų, visur susidurs su tokiomis pat nesąžiningomis darbo sąlygomis! Be kovos už 6 valandų darbo dieną, be kovos dėl realaus apmokėjimo už darbą, dirbantieji niekada neištrūks iš šio užburto ir prakeikto rato.
Bet ponas Užkalnis – tik visiems žinomas pašaipių ir provokuojančių tekstų autorius. Rimti ir stambūs Lietuvos verslininkai žmogaus išnaudojimą slepia daug gudriau. Visai neseniai „Delfi“ publikavo straipsnį „Lietuvos verslininkai pasisakė apie darbo laiką: kiek valandų dirbti yra normalu“. Jame nekilnojamojo turto bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis teigia: „Aš noriu pabrėžti, kad aš asmeniškai, kaip pats privatus žmogus, esu truputį kitoks. Dirbu daug ir pas mane tų darbo valandų yra pakankamai daug. Esu daugiau asmeniškai panašus į „Alibaba“ įkūrėją Jacką Ma, „Tesla“ įkūrėją Muską, kurie turi savo požiūrį.“
Tokią dainelę, kokie jie „truputį kitokie“ ir „darbštūs“, mėgsta dainuoti visi „baltieji švarkeliai“. Tačiau dažnas užmiršta pasakyti, kad jų vadinamą darbštumą skatina nuolatinis pelno troškulys. Jei „Maximos“ kasininkei mokėtų 30 eurų už valandą, vargu, ar galima būtų skųstis jos darbštumu. Jokių stebuklų čia nėra.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas, nekilnojamojo turto bendrovės „Eika“ įkūrėjas Robertas Dargis irgi vaizduoja geruolį: „Šiandien dienai, ypatingai jaunoji karta, tikrai puikiai žino savo teises, jų požiūris į darbą kitoks ir ,žinant mūsų lietuvišką darbo rinką, sakyčiau, kad kamuolys yra darbuotojų pusėje. Kitaip tariant, jie renkasi šiandien, nes darbo jėgos trūkumas jaučiamas praktiškai visur. Patys žmonės nori rinktis, kiek reikia dirbti. Net jei žmonės nori ilgiau dirbti, nemanau, kad reikia sureguliuoti iki minutės, kas ir kaip turi vykti. Yra pakankamai darbo įstatymuose: ir viršvalandžiai, ir darbas švenčių dienomis apibrėžtas, susitarimas su darbdaviais turėtų suteikti didesnį darbo laisvės lygį.“
Kur šiuose žodžiuose slypi melas? Kiekvienas žmogus turi teisę turėti butą. Benamis, geriantis ant suolo alų, tai patvirtins. Jis žino savo teises, tik buto neturi ir niekada neturės. Neužtenka žinoti teisę, reikia turėti jėgos jai įgyvendinti. R. Dargis kalba taip, tarsi tokią jėgą turi darbo žmogus. Taip pat jis kalba apie tai, kad darbininkas turi laisvę tartis. Gerai, įrašykime į Darbo kodeksą 6 valandų darbo dieną ir tarkimės. O dabar reikia tartis, kai įrašyta 8 val. Jaučiate skirtumą?
„Kauno grūdų“ valdybos pirmininkas Tautvydas Barštys neatsilieka nuo kolegų ir labai įdomiai pastebi: „Pas mus darbdavys nuteiktas kaip blogietis, nes išnaudoja žmones. Užsienyje tas požiūris į darbdavį yra, kad kiek jis sukuria darbo vietų. Pas mus naudingumo koeficientas be galo žemas. Dėl ko yra tie vokeliai, užsieniečių atsivežimas – visi ieško būdų, kad būtų konkurencingi, nes šiandien su savo darbo jėga esame nekonkurencingi prieš Lenkiją, kitas šalis. Pas mus nėra kultūros, požiūrio.“
Matot, kas kaltas? Taigi darbininkas! Lietuvoje jis toks nesupratingas, be kultūros, neleidžia darbdaviui būti konkurencingam! O gal pradėkim nuo to, kad išnaudojimo norma vos ne didžiausia ES, kad „šventieji darbdaviai“ į nuosavus aruodus kraunasi milijoninius turtus, kuriuos suneša po 10–12 valandų dirbantys samdiniai? Bet Tautvydas suokia tą pačią giesmę, kaip ir kiti jo kolegos. Čia ne jis žmones išnaudoja, jokiu būdu, ne, tiesiog: „Aš gyvenu tuo, kad darbas yra 24 val. paroje, dirbu po 12–14 val. paroje.“
Koks darbštuolis! Galima pagalvoti, kad niekada nepoilsiauja tailanduose ar bahamuose, o tik dirba, valgo ir miega pridulkėjusiame elevatoriuje.
Bendrovės „Audėjas“ valdybos pirmininkas Jonas Karčiauskas bando apginti savo įmonės pelną ir aukštą išnaudojimo normą, pasislėpęs už rūpinimosi valstybe: „Mūsų valstybė nėra tokia turtinga, kad galėtume leisti sau išlaidauti, todėl, manau, kad ta situacija, kuri yra, ji teisinga.“ Ar ponui Jonui atrodo teisinga, kad mokytojo vidutinė alga siekia tik 520 eurų? Taip daug išlaidaujam, kad milijonai asmeninėse kelių „darbštuolių“ sąskaitose kasmet tik didėja.
Kol mūsų verslininkai dieną naktį rūpinasi mumis ir aiškina, kaip optimalu ir sveika dirbti 8 ir daugiau valandų per dieną, štai jums infa.lt portale aptikta naujiena apmąstymui:
„Australijos marketingo agentūros „Versa“ savininkai nustatė darbuotojams naują darbo tvarką, pagal kurią pastarieji turėjo ilsėtis ne tik šeštadienį ir sekmadienį, bet ir trečiadienį, paliekant tą patį atlyginimą. Nauja tvarka paskatino staigų kompanijos pajamų augimą, praneša BBC. Leidinio duomenimis, keturių dienų darbo savaitės režimą kompanijos vadovybė įgyvendino 2018 metų liepą, pateikusi vienintelę sąlygą – trečiadienį, atsiradus nenumatytoms aplinkybėms, darbuotojas turės būti pasirengę atsakyti į vadovybės ar kliento telefono skambutį. Agentūra informuoja, jog nuo vasaros grynasis kompanijos pelnas išaugo 46 %, o apyvarta – tris kartus.“