Pirmajame laikraščio numeryje jau trumpai aprašyta „tiesioginio atšaukimo“ idėja, kai šalies valdyme dalyvauja darbo kolektyvų profsąjungos, įgijusios teisę atšaukti netinkamai dirbantį išrinktą asmenį.
Čia apžvelgsime, kaip „tiesioginio atšaukimo“ idėjai gali pasitarnauti demokratinio centralizmo principas. Demokratinis centralizmas sudaro visas sąlygas tam, kad didelės žmonių grupės galėtų veiksmingai vadovauti savo gyvenimui. Tokios žmonių grupės būna darbingos tik tuo atveju, jeigu pasidalina į „galvą“ ir į „kūną“ – “galva” nurodo, ką reikia daryti, o „kūnas“ vykdo nurodymus. Neįmanoma atskirti demokratiją nuo centralizmo, o centralizmą – nuo demokratijos. Abi šios sąvokos visada susijusios tarpusavyje. Jeigu valstybės valdyme dalyvauja didelė masė žmonių (demokratija), ta masė visada turės savo viduje ir jų valią vykdančią mažumą (centralizmas).
1920 metais Rusijos kaimuose jau buvo bandoma įgyvendinti valdymą „iš apačios“ – buvo išrinktos valstiečių tarybos. Buvo tikimasi, kad jos vadovausis protu ir sąžine bei veiksmingai dalyvaus ūkio valdyme. Nesunku atspėti, kad iš karto kilo didelės problemos ir visas valdymas tapo sunkiai kontroliuojamas. Nenuostabu, kad į šias tarybas pateko nemažai tokių žmonių, kurie faktiškai savo rankose turėjo valdžią kaimuose ir anksčiau – kriminaliniai elementai, buožės, įtakingi pirkliai, popai. Jie iškart pradėjo konfliktuoti su kaimo varguoliais ir vykdė atvirą centro įsakymų iš Maskvos sabotažą.
Tokia pat situacija laukia Lietuvos ir kitų šalių, jei, įgyvendinant „tiesioginio atšaukimo“ principą, matysim tik vieną pusę, suvoksim jį tik kaip „viršaus“ pavaldumą „apačioms“.
Tam, kad demokratija veiktų pilnai ir nesukeltų betvarkės, jos struktūrose turi būti naudojamas demokratinio centralizmo principas. Gyvenime tai reiškia, kad „kūnas“ besąlygiškai vykdo įsakymus ir direktyvas, atėjusias iš „galvos“. Bet pati „galva“ lieka visiškai pavaldi „kūnui“. Tai garantuoja „tiesioginis atšaukimas“, kuomet atskiri „galvos elementai“ yra greitai ir nesunkiai pakeičiami.
Pagrindinės problemos, kurias teks spręsti, yra dvi. Tai nepakankamai tikslus „galvos“ nurodymų vykdymas „apačioje“ ir „kūno“ nesugebėjimas laiku pasinaudoti tiesioginiu „galvos“ atšaukimu. Kaip surasti „aukso vidurį“?
Čia mums padės klasikinė K. Markso teorija. Kad „kūnas“ veiktų darniai ir efektyviai, būtina riboti jį tik tokiais nariais, kurie atspindi visų ir kiekvieno interesus. Bet „kūną“ sudarančioje daugumoje, neišvengiamai, yra nemaža dalis žmonių su visiškai kitokiais interesais, kurie yra priešingi bendriems. Taigi, iš kur paimti tinkamų?
Yra tokia žmonių klasė, kuri ne tik sudaro demokratinę daugumą, bet turi ir visiškai vienodus ekonominius interesus – tai paprasti darbininkai. Darbininkui reikia, kad jo materialinis gerbūvis būtų iš tikrųjų geras. Bet tam, kad jam būtų gerai, reikia, kad ekonomiškai patenkintas būtų ir gydytojas, kuris jį gydo, ir mokytojas, kuris moko jo vaikus. Todėl, kuriant valdymo kontrolės organus „iš apačios“, iš darbo kolektyvuose išrinktų atstovų, bus garantuotas tolygus, nenutrūkstamas tokių organų darbas, siekiant bendrų visuomenės narių interesų. Labai svarbu, kad tokiuose organuose nebūtų kitų klasių ir inteligentijos, tik tada bus besąlygiškai aprūpinta kiekvieno tokio „kūno“ interesų vienybė.
Rinkdamas savo delegatus iš darbininkų ir intelegentijos, „kūnas“ jau toliau formuoja „galvą“, kuri rengia įsakymus, įstatymus ir išleidžia juos vykdymui. „Galvoje“ gali dirbti jau visos bendruomenės atstovai, pirmiausiai inteligentija, kaip labiausiai išsilavinusi pačioje pakeitimų pradžioje.
„Kūnas“ negali nevykdyti savo delegatų nurodymų, bet jis gali bet kurio metu pareikalauti „galvos“ pakeisti patį įstatymą, grasindamas pakeisti nepatrauklius „galvos“ narius. Tokiu būdu demokratinio centralizmo principas tampa pilnai įgyvendinamas.
Demokratinio centralizmo principas ilgą laiką buvo paliktas be dėmesio ir nagrinėjimo. Žmonės puldavo arba į vieną kraštutinumą – totalitarizmą, arba į kitą – visišką decentralizaciją. Ir vienu, ir kitu atveju prasidėdavo krizės ir visiška valdymo sistemos anarchija. Kitame numeryje mes panagrinėsime tokių sistemų klaidas ir patirtį. Totalitarinės sistemos pavyzdžiu paimsime fašizmą, kaip anarchijos – darbininkų savivaldos bandymo patirtį buvusioje Jugoslavijoje. Taip pat aptarsime ir ekonominius demokratinio centralizmo pagrindus.