Prekariatas

Terminas „prekariatas“ (pranc., „précaire“ – nepatikimas) atsirado dar septyniasdešimtųjų pabaigoje tam, kad būtų įvardinti žmonės su žemiausiomis pajamomis, dirbantys nepilną darbo dieną, sezoninius darbus arba šešėliniame sektoriuje. Pirmą kartą šį terminą panaudojo prancūzų sociologas Robert Castel, po to jį pritaikė italų ekonomistas Alex Foti, kuris tvirtino, kad prekariatas postindustrinėje firmoje yra tai, kuo buvo proletariatas pramonės gamykloje.

Šį naujadarą dar galima aiškinti maždaug taip: prekariatas – tai „į rizikingą situaciją patekęs proletariatas” ( „precarious” (ang. rizikingas, nesaugus, nepatikimas) + „proletariatas”, t.y. darbininkų klasė).  Tokia žmonių padėtis neleidžia jiems turėti ekonominę ir socialinę nepriklausomybę.

Būtent nuo to laikotarpio prasidėjo, o Reigano ir Tečer valdymo laikotarpiu įsibėgėjo, pramonės robotizavimas ir/arba perkėlimas į trečio pasaulio šalis, taip mažinant stambaus kapitalo kaštus ir didinant jo pelną. Nemaža dalis iškeltosios pramonės darbininkų buvo priversti sutikti su lankstesniais darbo santykiais, sudaryti laikinus kontraktus be stabilių socialinių garantijų arba migruoti paskui kapitalą. Todėl pradėjo nykti klasikinis proletariatas, o tuo pačiu smuko ir profsąjungų galia.

Prof.  Guy Standing sukūrė koncepciją, aprašydamas prekariatą, kaip naują užgimstančią visuomenės klasę.  Prekariato išskirtinis bruožas yra tas, kad jo pasirengimo lygis reikalauja aukštesnio atlyginimo, negu siūlo darbdavys. Tai pirmoji „aukštos kvalifikacijos“ visuomeninė grupė, kuriai priklauso trys žmonių kategorijos: vieni –  išeiviai iš proletariato, kurie niekada nepasieks to, ką turėjo jų tėvai, kiti –  imigrantai ar emigrantai, o trečią sudaro išsilavinęs diplomuotas jaunimas, kuris negali surasti jiems tinkamo darbo. Visas šias grupes jungia netikrumo jausmas, kurį lemia jų padėties neapibrėžtumas, ribotos galimybės gauti socialines išmokas, faktinis socialinės paramos ir kokių nors perspektyvų nebuvimas. Tai šį naująjį sluoksnį daro ypač pavojingą šio pasaulio galingiesiems.

Prekariato atsiradimas buvo pasekmė tų gilių pokyčių, kuriuos darbo rinkoje sukėlė šiuolaikinė globalizacija. Kaip teigia G. Standing, viena iš pasekmių – daugiapakopės klasinės struktūros atsiradimas, kuri būdinga būtent globaliai kapitalistinei ekonomikai. Viršuje yra plutokratija, kurią atstovauja super turtingieji ir tiesiog turtingieji. Tada eina taip vadinamas salariatas – žmonės su ilgalaikėmis užimtumo garantijomis, pensijomis, medicinos draudimu ir kt. (salary – angl. atlyginimas). Žemiau – senasis proletariatas. Salariato ir proletariato skaičius išsivysčiusiose kapitalistinėse valstybėse nuolat mažėja, tačiau greitai auga dar žemiau esanti prekariato klasė, po kurios seka varguomenė – žmonės be sąryšio su visuomene, gyvenantys ir mirštantys gatvėje (liumpenas).

Prekariatas neturi jokios užimtumo garantijos ir priverstas nuolatos keisti darbo rūšį. Dirbdamas pagrinde pagal laikinus kontraktus, jis negali pretenduoti į valstybės pagalbą, pensijas, atostogas, bedarbystės pašalpas, ligos išmokas ir medicinos sąskaitų apmokėjimą. Dar sunkesnėje padėtyje yra tie, kas dirba šešėlinėje ekonomikoje, tai yra be darbo sutarties, neįeidami į juridinius santykius su savo darbdaviu. Šie žmonės neturi jokių garantijų. Todėl prie prekariato sąvokos gali būti priskiriami ir emigrantai (pvz. lietuviai dirbantys Jungtinėje Karalystėje ar JAV). Europiečių pajamų mažėjimas šiandien vyksta tokiais tempais, kad ženkli gyventojų dalis sparčiai artėja prie skurdo ribos.

Pagal „MGS Oxfam“ tyrimą, atliktą 2015 metų rudenį, 123 milijonai žmonių Europoje (beveik ketvirtadalis gyventojų) veikiami rizikos tapti skurdžiais (2008 metais jų buvo 116 milijonų). Tai tiesioginė augančios turto paskirstymo nelygybės pasekmė. Pagal „Oxfam“ duomenis, 1% turtingiausių europiečių valdo trečdalį viso turto,  kai tuo metu 40% mažiausiai aprūpintų turi tik 1% viso turto.

Prekariatas neturi ne tik socialinių-ekonominių, bet ir daugelio politinių, kultūrinių teisių, kuriomis naudojasi kitos gyventojų kategorijos. Tai didina protesto potencialą šioje terpėje, bet toks protestas paprastai neturi tęsinio. Neigdami senąsias politines partijas, iškritę iš proletariato, žmonės tampa socialiniu ramsčiu kaupiantiems jėgą kraštutiniams dešiniesiems nacionalistiniams judėjimams, kurie supriešina juos su migrantais. Pastaruosius, savo ruožtu, prižiūri specialiųjų tarnybų kontroliuojamos radikalios organizacijos, kurios seka, kad jų protestas neįgytų socialinės kovos formos, o liktų tuščio, beprasmio maišto rėmuose.

G. Standing prekariato padėtį visuomenėje dažnai apibūdina ne kaip piliečių (angl. citizens), bet kaip natūralizuotų svetimšalių (angl. denizens). Prekariatas – tai priešingybė tirpstančiai salariato  klasei su pastoviomis darbo ir socialinėmis teisėmis. Prekariatas – taip pat priešingybė darbininkijos klasei, kuri traukiasi dėl pramonės dalies mažėjimo ekonomikos struktūroje (kalbama apie „auksinio milijardo“ šalis. Gamyba migruoja į pigesnės darbo jėgos šalis), dėl robotizacijos ir pan.

G. Standingas teigia, kad greta prekariato ir salariato būtina paminėti ir aukščiausiose globaliose socialinėse struktūrose esantį finansinį elitą – tai jis vadina „super piliečiais“ (angl. super-citizens), kurių rankose sukoncentruota didžiausia finansinė galia. Šie „super piliečiai“ yra tas 1 proc. turtingųjų, kuriems priklauso daugiau turto, nei likusiems 99 proc. pasaulio gyventojų.

Taigi, prekariatas – nėra varguomenė, kuriai priklauso žmonės be ryšio su visuomene ir gyvenantys bei mirštantys gatvėje.  Tačiau jo atstovai turi kur kas didesnę tikimybę tapti varguomenės, o ne darbininkijos ar salariato dalimi, ir, pagal savo supratimą, daryti įtaką politikai. Tokią prekariato įtaką politiškai pilnai atskleidė „Brexit“ Jungtinėje Karalystėje ir Trumpo išrinkimas JAV prezidentu, kai būtent prekariato balsai nulėmė šiuos pasirinkimus. Akivaizdu, kad prekariate susilieja skirtingo išsilavinimo žmonės – nuo viešbučių valytojų iki jaunų laikinų darbuotojų, vadinamosios kūrybinės klasės atstovų, kurią gausiai iliustruoja vadybos vadovėliai.

Prekariatas, neturėdamas tvirtų saitų su valstybe, organizacijomis ir likusia visuomenės dalimi, savo politinę poziciją dažnai linkęs išreikšti remiantis trumpalaikėmis ir intensyviomis emocijomis, o ne racionaliais argumentais ir įrodymais. Prekariatas nori greitų sprendimų čia ir dabar. Todėl jo įtaka gali reikšmingai paveikti ir ateities Europos politinius scenarijus.

Prekariato problemos supratimui jo tyrėją Guy Standingą pasaulio galingieji 2016 metais pakvietė ne tik į Davoso, bet ir į Bilderbergo klubo susitikimą Drezdene. Jis pateikė faktus apie tai, kaip sparčiai išsivysčiusiame ir likusiame pasaulyje auga prekariato eilės. Japonijoje sociologai prekariatui priskiria virš 50 proc., Ispanijoje ir Italijoje – 40 proc. ir pan.

Prekariato klasei priklauso net 15 procentų suaugusių britų. Tipiško šios grupės atstovo metinė alga atskaičius mokesčius siekia vos 8250 svarų – triskart mažiau nei vidutinis atlyginimas šalyje. Dažniausiai jis dirba valytoju, slaugu ar prekių išvežiotoju.

Prekariatas neturi savo namų: net 80 procentų šios klasės atstovų būstą nuomojasi. Kultūriniai šios klasės atstovų interesai yra siauri ir jie linkęs bendrauti tik su kitais savo sluoksnio nariais. Taip pat jie neturi pastovių asmeninių–intymių santykių. Prekariato atstovų itin gausu postindustriniuose Šiaurės Anglijos miestuose.

Prekariškumas yra tokia žmogaus padėtis, kurioje dingsta patikimumas ir saugumas, materialinė ir psichologinė gerovė. Ši sąvoka konkrečiai pritaikoma arba kalbant apie laikinus darbus (arba galimybes užsidirbti), arba platesne prasme – apie nepatikimo darbo ir prekariškos egzistencijos ryšį. Po neoliberalų įvykdytų darbo rinkos reformų postindustrinėse visuomenėse padaugėjo laikinų, atsitiktinių darbų, jų grafikas tapo lankstesnis. Darbas ir socialinis gyvenimas, gamyba ir reprodukcija daugiau nebegali būti atskirti; taigi prekarizaciją galima plačiau apibrėžti kaip visišką materialinių ir nematerialinių gyvenimo ir darbo sąlygų neužtikrintumą šiuolaikiniame kapitalizme. Didelė visuomenės dalis pajungiama lanksčiam išnaudojimui ir egzistenciniam nesaugumui (didelė rizika patirti socialinę atskirtį, kadangi pajamos mažos, socialinis aprūpinimas nutraukiamas, pragyvenimo kaštai dideli). Prekariškas darbas apima įvairias sferas: nuo nelegalaus, sezoninio ir laikino įsidarbinimo iki darbo, kurį laikinai, be nustatyto grafiko namuose dirba laisvai samdomi ar taip vadinami laisvi darbuotojai.

Išvados. Prekariatas Lietuvoje

Realiai į prekariatą galima įtraukti gan plačią žmonių grupę. Dažnas jų net nelaiko savęs tos klasės atstovu. Tarkim, prekariatu laisvai gali būti įvardintas bedarbis arba dirbantis atsitiktinius bei sezoninius darbus. Tačiau kuo puikiausiai į prekariato sąvoką telpa ir universitetų dėstytojai, kurie turi laikinas darbo sutartis bei jokių garantijų, jog jos bus pratęstos. Be abejo, į nestabilių atlyginimų ir socialinių garantijų sferą patenka ir gan gausėjantis „freelancer“ arba „laisvai samdomų“ kūrėjų būrys, kurie atlieka gan įvairų kūrybinį ir aptarnaujantį darbą. Tik didžioji bėda tame, kad jie save interpretuoja kai vidurinę klasę yra apimti buržuazinio mąstymo bei gyvena socialifinio lifto idėjomis, kurios dabarties kapitalizmo sąlygomis yra kiek pastrigusios.

Savo darbe esu atlikęs mažiausiai tūkstantį darbo pokalbių (atrenku pardavimo vadybininkus). Mačiau tūkstančius CV, todėl galiu susidaryti bendrą vaizdą. Matytuose CV dominuoja jaunesnio amžiaus lietuviai. Dauguma jų mokosi arba yra baigę bakalauro, o kai kurie ir magistro studijas. Jų amžius – tarp 18-40 metų. Didžioji dalis jų dažnai migruoja iš darbovietės į darbovietę, tad matyti žmogų, kuris išdirbo metus ar ilgiau vienoje įstatigoje – retenybė. Formalus jų išsilavinimas nėra blogas, dalis jų moka bendrauti, tačiau neranda savo vietos. Uždirbamos pajamos – nuo kelių šimtų iki 800 eurų. Dažniausiai siekia apie minimumą. Be abejo, didžioji jų dalis buvo emigravę arba ketina tą daryti ateityje.

Savaime suprantama, kad labai didelė dalis Lietuvos prekariato įsikūrė populiariausiose emigrantų šalyse (D. Britanija, Skandinavų šalys, Ispanija, JAV ir t.t.). Staigus emigrantų susigrąžinimas Lietuvą galėtų staigiai paversti į socialinių neramumų krečiamą šalį, todėl neabejotina, jog valdančiosios klasės tikslas yra, jog emigrantai negrįžtų. Todėl koncentruojamasi į pigią darbo jėgą iš Rytų slavų kraštų.

Prekariatas kol kas neturi klasinės sąmonės. Nuo tradicinio proletariato skiriasi, būtent silpnu savo interesų suvokimu (arba juos suvokia klaidingai) ir dažnai atitolimu nuo tradicinės pramoninės gamybos. Taip, dalis prekariatų dirba klasikinį proletarišką darbą gamyboje, bet didžioji dalis dirba aptarnavime, pardavimuose bei kitose užimtumo sferose.

Įgyjusi klasinę sąmonę gausėjantis prekariato sluoksnis gali tapti pavojingu ginklu. Ne veltui apie jį dabar tiek rašoma. Ne veltui bandoma prastumti bazinių pajamų įdėją, taip nuraminant potencialius bedarbius (žmones, kurie liumpenizuosis robotizacijos epochoje). Prekariatas dažnai yra įgijęs gan neblogą išsilavinimą, bet jo pajamos neatitinka lūkesčių, todėl jis apimtas neurozių bei vis ieško papildomų pajamų šaltinių. Lietuvoje gausu istorijų apie mokslininkus, kurie dirba statybose ar teikia pavežėjimo paslaugas.

Dabartinis Lietuvos prekariatas yra mobilizuojamas tokių demagogų kaip Užkalnis ir Tapinas. Jie mulkinami, jiems į galvas kemša bevertes įdėjas, juos bando parodyti kaip buržuazijos atstovus, tačiau realybė yra kitokia. Tų žmonių ateitis miglota. Jie gyvena nuomojamuose būstuose, turi atsitiktines pajamas, greitai kintančius asmeninius santykius ir liūdną senatvės perspektyvą, nes neaišku, kas ateityje liks iš pensijos sistemos.

Prekariatas yra mobilus, kosmopolitiškas, todėl prekariatinis judėjimas turi visas įmanomas sąlygas peržengti nacionalinius barjerus.

Surinko ir apibendrino – Marius Jonaitis

Šaltiniai
1. Mykolo Romerio universiteto profesorius Arvydas Guogis ir doktorantas Adomas Vincas Rakšnys, publikacijoje „Dėmesio, ateina prekariatas“.
2. Filosofijos mokslų daktaras Kasparas Pocius „Atsargiai, prekariatas!“
3. Ольга Четверикова „Бильдерберг-2016. Всевластие «элит» и бесправие «плебса»“