Finansinio kapitalo kandidatas

Kas bebūtų išrinktas, būkime tikri tai bus valdančios klasės interesų gynėjas. Nors konkretus pretendentų sąrašas ilgas,  visi naudoja niekuo neįpareigojančią tautinę retoriką ir dosniai dalinasi pažadais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad skiriasi tik kalbos stilius ir išvaizda – visai kaip kokiame Mis Europa konkurse.

Tarp visų kandidatų į Lietuvos prezidentus 2019 metų rinkimuose yra vienas, kuris atstovauja šiuolaikinio globalaus kapitalizmo sistemą gryname jos pavidale, išlukštentą ir apvalytą nuo visokių šalutinių intarpų ir įtakų, taip sakant, visame jos blizgesy ir skurde. Šis kandidatas – tai bankininkas ir finansistas G. Nausėda.

Iki šiol buvę mūsų šalies prezidentai įkūnydavo (ar bandydavo tai daryti) kapitalizmą su įvairiomis „priemaišomis“, kurios, deja, niekaip nekeitė jo esmės. A. Brazauskas – taip vadinamo „liaudiško“ kapitalizmo atstovas. V. Adamkus atstovavo vakarietiškam „demokratiniam“ kapitalizmui. R. Paksas – „nacionaliniam“, o D. Grybauskaitė su kaupu pateisino „autoritarinio“ kapitalizmo šalininkų lūkesčius.

A. Brazausko „liaudiškas“ kapitalizmas lėmė galingo biurokratinio – nomenklatūrinio sluoksnio susiformavimą ir įsitvirtinimą visuomeniniame gyvenime. V. Adamkaus „demokratinis“ kapitalizmas pagimdė oligarchinę sistemą ir dar daugiau pagilino socialinę atskirtį visuomenėje. R. Pakso eksperimentas su „nacionaliniu“ kapitalizmu taip ir pasibaigė vos prasidėjęs. D. Grybauskaitės kapitalistinis „autoritarizmas“ pražydo tiesiog „puokšte“ pasekmių – visų socialinių gyvenimo rodiklių stagnacija ir degradavimu, realios demokratijos ir žodžio bei informacijos laisvės apribojimais, kitaminčių persekiojimais, nacistinių kolaborantų garbinimu, totaline priešprieša su kaimyne Rusija ir militaristinės psichozės eskalavimu.

Ir štai tokioje situacijoje pasirodo G. Nausėda su baltu, atseit, nesuteptu valdžios intrigomis „kostiumu“. Vieša paslaptis, kad dabartinis globalus kapitalizmas – tai finansinio–bankinio kapitalo „demokratinė diktatūra“ arba “diktatoriška demokratija“. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo G. Nausėda dirbo ir darė karjerą įvairiose Lietuvos ir tarptautinėse finansinėse–bankinėse struktūrose, užimdamas  skirtingus  postus: skyrių viršininko, visokių departamentų direktoriaus, įvairių bankų analitiko ir ekonomisto, bankų vadovų patarėjo. Tuo pačiu jis plačiai reiškėsi ir visuomeninėje erdvėje, kur įgijo erudito, eksperto ir intelektualo autoritetą. Dar jis buvo pakviestas patarinėti ir „liberalui“ bei „demokratui“ V. Adamkui jo prezidentavimo laikais.

Trumpai tariant, ponas G. Nausėda uoliai tarnavo savo šeimininkams bei darė įtaką politiniam šalies gyvenimui tarptautinio finansinio–bankinio kapitalo interesams naudinga linkme. Šiuolaikinė bankinė sistema – tai finansinio žmonių pavergimo įrankis. Darbo užmokestis, pensijos, stipendijos, įvairios išmokos ir pašalpos, įvairiausi atsiskaitymai – viskas vyksta per bankus. Apsipirkimai parduotuvėse taip pat vis daugiau vyksta bankinių kortelių pagalba. Vyraujanti tendencija tokia, kad grynieji pinigai greitai gali visiškai išnykti iš apyvartos. Finansinis–bankinis kapitalizmas tampa virtualaus prekinio–piniginio kapitalo organizatorius, tvarkytojas ir prižiūrėtojas. Jis ir skatina, ir baudžia.

Šiame kontekste svarbu, kad siekiantis šalies vadovo posto Gitanas Nausėda visuomeniniuose tinkluose paskelbė politinį “demokratinį“ Manifestą, kuriame aštriai sukritikavo dabartinę žaliųjų valstiečių „kirviu sukaltą“ autoritarinę smulkiaburžuazinės valdžios vertikalę su inkrustuotu demokratijos „trupiniu“ ir net anonsavo savo galimą dalyvavimą būsimuose streikuose „dėl demokratijos likimo mūsų mylimoje šalyje“.

Poną G. Nausėdą šioje vietoje galima suprasti (kaip ir panelę I. Šimonytę – kitą, gerokai blankesnę finansinio kapitalo kandidatę į prezidento postą). Reikalas tame, kad finansinis–bankinis kapitalas gali diktuoti savo virtualaus viešpatavimo taisykles visiems piliečiams tik specifinės vartotojų demokratijos sąlygomis. Be tokios demokratijos išvis nebūtų įmanomas šiuolaikinių bankų egzistavimas.

Viduramžiais karaliai ir dvarininkai gaudavo paskolas iš anuometinių finansinių galiūnų su savo asmenine garantija. Kartais grąžindavo, kartais negrąžindavo, kartais mirdavo negrąžinę. Trumpiau tariant, kreditavimas anais laikais buvo gana rizikingas dalykas. Bankininkų problemas išsprendė demokratija, kurią finansinis kapitalas supranta pirmiausia kaip „vartotojišką demokratiją“. Tokios demokratijos sąlygomis kreditai suteikiami faktiškai ne konkrečiam asmeniui, o iš esmės visai tautai. Nes galimi bankų nuostoliai dėl nepagrįstų kreditų kompensuojami iš valstybės biudžeto, kuris formuojamas iš gyventojų mokesčių. Banko bankroto atveju jo indėlininkų nuostoliai taip pat kompensuojami iš to paties valstybės biudžeto, tai yra visos tautos sąskaita. Ir vienu, ir kitu atveju visa kompensacinė piniginė apyvarta vyksta vėlgi per bankus už papildomą mokestį.

Tokia sistema iš tiesų reikalauja lygių demokratinių teisių visiems piliečiams naudotis bankų kreditais bei operacijomis. Bankai šiandien – tai galingas ir subtilus žmonių išnaudojimo instrumentas kapitalo labui. Faktiškai susiformavo finansinės multiplikacinės  gamybos fenomenas, kai pinigai daromi iš nieko. Bankų tikslas – maksimalios pridėtinės vertės išgavimas siauro finansinio, prekybinio, pramoninio oligarchų ir korumpuoto politinio–biurokratinio valdininkų sluoksnio naudai.

Tam, kad finansinis kapitalistinis elitas gautų pastovų pelną, reikalingas nuolatinis vartojimas. Be vartojimo nebus ir pelno. Kaip savo laikais teigė G. Fordas, pramoninis kapitalizmas skiriasi nuo finansinio tuo, kad pirmasis tenkina žmonių poreikius, o antrasis juos formuoja. Suformuotų poreikių realizavimui reikia palaikyti perkamąją žmonių galią. Tam ir tarnauja bankinio kreditavimo sistema. Nori praturtėti – daugiau vartok, nori daugiau vartoti – imk banko paskolą. Visa kultūrinė–ideologinė kapitalizmo propaganda nukreipta būtent į tokių „vertybių“ motyvacinį formavimą. Viską, atseit, galima sutvarkyti bankuose ir per bankus. Šiame „užburtame rate“ ir sukasi visas finansinio kapitalizmo pasaulis.

„Demokratijos gynėjas“ G. Nausėda ir jo „Manifestas“ – tai šios sistemos potencialus prezidentas, kuris ir pateikia savo programą. Žinomas vokiečių ekonomistas R. Gilferdingas, kuris dar XX amžiaus pradžioje parašė knygą „Finansinis kapitalas“, pavadino šią sistemą paprastai – totalitarizmas.

Totalitarizmas – tai ne sušaudymai, represijos ir areštai, nors prireikus, jie be skrupulų panaudojami. Visu pirma, tai subtilaus prekinio–piniginio botagėlio pliaukšėjimais suvarymas visų į vieną orvelišką gardą, kuriame liberalioji demokratija sužibės visais savo pilkumo atspalviais.