Yra lietuvių liaudyje tokia patarlė „nuo darbo nebūsi bagotas, o tik kuprotas“. Ji kiek ironiška, bet gan neblogai nusako kapitalistinius santykius. Santykius, kurie dominuoja tiek Lietuvoje, tiek ir beveik visame pasaulyje. Ką turiu omenyje? Ogi tą, jog jeigu tau nepriklauso gamybos priemonės, o pats esi samdomas darbuotojas, tai visada uždirbsi/gausi mažiau iš savo sukurto darbo, negu tave samdęs ir tavo darbo jėgos sukurtą vertę nusavinęs, žmogus.
Pavyzdžiui, jeigu dirbi fabrike ar šiaip gamyboje ir per dieną sukuri vertės už 500 €, o tau už dieną moka 50 €, tai tave samdančiam žmogui palieki 450 € savo darbo sukurtos vertės. O tau lieka tik 10% tavo sukurto darbo vertės, 90% paima žmogus, kuris, galbūt, ilsėjosi kurorte ir neturi nieko bendro su gamyba. Tik tai, jog yra savininkas (nupirko, paveldėjo, pavogė/prichvatizavo gamybos priemones).
Beje, mano pavyzdyje paminėti skaičiai yra realūs, dažnai skirtumas būna net didesnis. Bet imkime tą patį pavyzdį, nes jis lengvai įsimenamas todėl ir patogus. Tau lieka 50 € nuo tavo sukurtos 500 € vertės, o 450 € keliauja į kito kišenę. Kaip tai vadinama? Tai vadinama pridėtinės vertės nusavinimu (tuo naudojasi bet koks kapitalistinis verslas). Kas yra ta pridėtinė vertė?
Pridedamoji vertė – tai skirtumas tarp kreditan parduotos darbo jėgos kainos ir gamybos procese sukurtos vertės. Darbo jėgos vertė ir ta vertė, kurią darbo jėga sukuria darbo procese, yra du skirtingi dydžiai. Kapitalistas, pirkdamas darbo jėgą, visada turi galvoje šį skirtumą tarp jų. Ji yra vienintelis ir išimtinis šaltinis, iš kurio kyla pelnas.
Kaip matome, samdomi darbuotojai, o tokių yra didžioji dauguma tiek Lietuvoje, tiek ir likusiame pasaulyje, kiekvieną dieną kuria pridėtinę vertę (kurios negauna valdyti) savo vadovams. Tai vyksta diena iš dienos, mėnuo po mėnesio ir metai iš metų. Kaip mano minimu pavyzdžiu, tai žmogus per mėnesį (jeigu dirba 20 dienų per mėnesį) gauna 1000 €, na o įmonei lieka 9000 € to darbuotojo sukurto darbo vertės. Per metus gaunasi jau 108 000 eurų įmonės naudai, kai tuo tarpu visos vertės kūrėjas tenkinasi 12 000 € į metus.
Ką kapitalistas daro su ta sukaupta verte? Jeigu protingesnis, tai deda į gamybą, ją plečia ir užkariauja rinką išstumdydamas silpnesnius. Po to sukauptą kapitalą merkia į politiką, jog arba pats patektų į valdžią arba paremtų tuos, kurie vykdys jo valią ir atstovaus kapitalisto ekonominius interesus. Jei kvailesnis, tai taško jachtoms ir blondinėms. Bet kuriuo atveju tie pinigai tikrojo kūrėjo, darbininko, nepasiekia.
Aš jau matau kaip šį straipsnį skaitantis kapitalistas arba dar blogiau – juos ginantis kvailys ironiškai šypsosi ir purkštauja bei ant stalo meta du argumentus:
a) Pats kurk savo verslą ir elkis kaip nori!
b) Dirbkit efektyviau savo darbe ir darbdavys/kapitalistas mokės tau daugiau!
Pradėkime nuo a). Taip, gali žmogui pasisekti ir jis išvystys savo verslą ir taip taps iš samdomo darbuotojo (proletaro) kapitalistu. Arba įsteigs kooperatyvą ir drauge su dirbančiaisiais, valdys gamybos priemones (kooperatyvai atskira tema, kuri Lietuvoje dar nesunokusi, bet reikės vėliau apie tai rašyti). Tačiau atkreipkime dėmesį į statistiką. Kiek Lietuvoje verslų bankrutuoja? Statistika žiauri – bankrotų skaičius Lietuvoje auga. 2012 metais buvo pradėta 1 401 bankroto procedūra, o 2016 metais jau 2 728. 2012 metais buvo baigti 1 382 bankroto procesai, kai tuo tarpu 2016 metais tokių turėjome jau 2 203.
Tarp bankrutavusių įmonių dominuoja jaunos įmonėlės, kurios dar tik bando pradėti verslą. Tad patarimas darbininkui pradėti verslą tik skamba gudriai, realiai panašu į pasiūlymą pažaisti rusišką ruletę – gal pavyks – išgyvensi.
b) variantas irgi mėgstamas mūsų kapitalistų. Jie nuolat graudenasi, kad lietuviai nepakankamai našiai dirba (kalbant žmonių kalba, tai per mažai pridėtinės vertės jiems lieka, neužtenka tų 90% kaip mano pavyzdyje), baksnoja į užsienį, jog žiūrėkit, kaip ten našiai dirba vokiečiai. Aišku, pamiršta paminėti, kad ten ir uždarbiai labiau motyvuojantys. Be abejo, ten situacija irgi nėra tokia puiki, bet mums atrodo gera, nes pas mus dar blogiau nei Vakaruose. Panašiai kaip ir ukrainiečiams dabar Lietuva atrodo puiki:), bet apie tai vėliau.
Kalbant apie darbo našumą, jo auginimą, reikia nepamiršti, jog kapitalistas visada siekia tik naudos sau, todėl, kad ir kaip našiau dirbsi, jis visada skaičiuos, kaip tau mokėti mažiau, o sau pasilikti daugiau. Pažiūrėkite į lentelę, kuri rodo situaciją Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Lentelėje mes matome, kaip augant darbo našumui, „augo“ ir darbininko alga. Jeigu ji kažkiek ir paaugdavo, tai ją kaip mat surydavo toks reiškinys kaip infliacija. Kas ji yra? Infliacija – bendrojo kainų lygio kėlimas. Jos dėka kapitalistai pasisavina didesnę darbo jėgos sukurtos pridedamosios vertės dalį.
Dirbi daug, vis našiau, bet alga kaip neauga, taip neauga. Jeigu kam ir pakyla, tai auganti infliacija – produktų, paslaugų kainos – ją suvalgo. Tad jeigu kam teko bendrauti su JAV gyvenančiais žmonėmis, tai tikrai išgirsit pasakojimus, kaip 1960-1970 metais dirbantis vyras galėjo išlaikyti šeimą (žmonai nereikėjo dirbti), įsigyti būstą ir reikiamų daiktų, tuo tarpu dabar reikia, jog abu suaugę dirbtų ir dar tenka skolintis. Tikra amerikietiška svajonė.
Kaip matome kapitalistinis gamybos ir sukurto produkto pasidalinimo būdas slegia ne tik mus – Šiaurės vakarų krašto gyventojus, bet ir tokias lyg ir neblogai gyvenančias valstybes. Jų dirbančiuosius.
Kokios išeitys? Jų yra nemažai. Gamybos priemonių suvisuomeninimas, kooperacija, bet apie tai kituose tekstuose. O dabar, kiekvieną kartą eidami į darbą, dirbdami, bei po darbo grįždami namo atminkit, jog savo darbu kuriat šviesų rytojų ne sau, o kapitalistui. Kiekvienas pasiskaičiuokit kiek realiai sukuriat vertės ir kiek gaunat jos algos pavidalu.