Category archive

Adekvatnikų kampelis

Anekdotai #4

Mūsų seimūnai susitinka su gyventojais ir sako jiems: „Šiais metais mes gyvensime geriau.“

Balsas iš salės: „O mes? “

***

– Sako, NATO mus apgins nuo priešų.

– O kas mus apgins nuo mūsų valdžios? Valdžios karo su liaudimi aukos – vienas milijonas žmonių, kurie nuo tokios valdžios pabėgo į užsienį.

– O tai kam tada NATO?

– O NATO gins mūsų valdžią nuo likusios įpykusios liaudies.

***

– Sako, Rasa Juknevičienė buvo aktyvi komjaunuolė.

– Ji tokia ir liko. Kaip ir Landsbergis. Jie abu vykdo slaptą komjaunimo užduotį – kiek tik įmanoma kompromituoja buržuazinę demokratiją ir kapitalizmą, kad kuo greičiau ateitų socializmas.

***

– Klausyk, jau daugiau kaip 30 metų statomame naujame Vilniaus nacionaliniame stadione savo akimis mačiau tikrus marsiečius…

– Ką? Nejaugi stadioną pastatė?!

APIE MEILĘ IR REZISTENCIJĄ

Šeštadienio rytą per Lietuvos radiją pasiklausiau buvusio aršaus komunistinio propagandisto, o dabar kapitalizmo liaupsintojo bei rinkos dainiaus tradicinio moralo ir nutariau nuo pirmadienio pamilti mūsų valdžią.

Deja, pamilti valdžią sekėsi sunkiai, nes ir ji manęs niekad nemylėjo. Bet esu žemaitis, taigi užsispyręs.

Pirmiausia pradėjau mąstyti: už ką gi aš galėčiau pamilti mūsų valdžios moteris ir kai kuriuos vyrus. Šiaip jau, nesu koks nors iškrypėlis. Tačiau bemąstydamas supratau, jog tik iškrypėlis gali pamilti valdžią.

Vadinasi, privalėjau iškrypti. Pasirinkau patį paprasčiausią iškrypimo būdą: pasikabinau tautos vedlių portretus savo miegamajame. Dabar ir vakarą, ir rytą matau nenusakomą prezidentės (buvusios marksistinės politekonomijos specialistės) ir patriarcho (buvusio marksistinės estetikos žinovo) šypsenėles ir pradedu suvokti sakralinę valdžios tarnystę Lietuvai.

Vieną gražų vakarą, prieš miegą išsivalęs dantis, staiga pajutau, kaip  milžiniška dėkingumo banga tiesiog užliejo mano išvargusią nuo laisvės ir nepriklausomybės krūtinę. Aš pagaliau pamilau valdžios žmones. Aš supratau, kad jie – tai mūsų dienų šventieji.

Nutariau gelbėti šias dieviškas asmenybes nuo būsimo „nukryžiavimo“. Apsidairiau aplinkui. Pamačiau, kad su tamsia šunauja drąsiai kovoja tik šviesūs rezistentai. Būtent jie sprendžia, kas gūdžiais okupacijos laikais buvo tikrų tikriausias patriotas, o kas kolaborantas.

Nuėjau pas rezistentus. Šie iš karto paklausė, kuo aš užsiiminėjau iki 1990 metų kovo 11-osios. Atsakiau, jog buvau TSKP narys, bet faktiškai tai buvo mano slapta rezistencija. Nes aš:

1. Rašiau dvejetus studijuojantiems marksizmą studentams;

2. Karštą vasarą keikiau socializmą dėl šilto alaus;

3. Važinėjau „zuikiu“ visuomeniniu sovietiniu transportu, tuo būdu silpnindamas socialistinę ekonomiką.

Žodžiu, kenkiau sovietų valdžiai kiek ir kaip įmanoma.

Buvau įrašytas į eilę rezistento vardui gauti: 1611 -uoju numeriu.

Anekdotai #3

Ukrainiečio klausia:

– Tai kaip susiklostė tavo gyvenimas po Maidano?

– Gerai. Gamykla užsidarė, tapau bedarbiu. Bet vėliau sukūriau savo verslą. Dabar man klestėjimo laikai.

– Ir kokias paslaugas teikia tavo firma bei kokie įkainiai?

-Seksualinės paslaugas. Analinis seksas – 150 eurų, oralinis – 100.

– O klasika?

-Klasikos nėra. Firma maža. Kol kas aš dirbu vienas.

***

Ką reiškia posakis „išeiti angliškai“.

– Iki „ Brexito“ tai reiškė „ Įšeiti, bet neatsisveikinti“.

– Po  „Brexito“ – „ Atsisveikinti, bet neišeiti“.

***

– Prie Smetonos mūsų miestelyje buvo bažnyčia ir karčema.

– Prie Sniečkaus jų nebeliko, bet atsirado mokykla, ligoninė, kultūros namai ir biblioteka.

– Dabar viso to nebėra, bet vėl atsirado bažnyčia ir aludė.

Saugumas ir pyktis

Dažnai pagalvoju, kodėl mūsų lietuvaičiai, ypač žemaičiai  taip nesvetingai pasitinka ir išlydi  dislokuotus  Marijos žemėje NATO kariškius, kurie pamainomis saugo nuo priešų mūsų gimtąjį kraštą? Kartas nuo karto žiniasklaida vis parašo, kaip koks nors Petras  davė  į snukį kokiam Fricui, Kęstas suspardė užpakalį Pjerui, o Povilas išvoliojo girtą Chuaną griovyje ir dar jo piniginę apšvarino.

Nejaugi, galvoju, NATO blogai saugo mūsų tėvynę? Ir už tai lietuviai šios taikdariškos organizacijos kariams vis išperia kailį? Bet kol kas nė viena raketa, nė viena bomba ant mūsų  žemės nenukrito! Gal lietuvaičiai pyksta dėl begalinių avarijų ir įvairiausių nelaimingų atsitikimų, kuriuos sukelia geriausios pasaulyje amerikoniškos ar vokiškos karinės technikos vairuotojai bei specialistai?

O gal, sakau, duoti į snukį lengviau nei galvoti, ką rinkti į Europarlamentą? Pataruoju atveju reikia bent išsirinkti kam balsą atiduoti, o čia galimas kandidatas  pats tave pasirenka kokiame nors restorane ar aludėje. Jis prisėda prie tavo kompanijos ir pradeda porinti apie savo “istorinę misiją“.

Arba tu pats prieini prie kokio pagėrusio juodaodžio seržanto Džono ir paprašai ilgalaikės paskolos porai bokalų alaus. Ir kai išgirsti, kad šią paskolą reikės gražinti su procentais  – nervai žinoma neišlaiko. Ir tada… į snukį!

O čia dar kaip tyčia kas nors primena senus gerus laikus, kai su kokiu „proletarišku  okupantu“ Ivanu po antro butelio ir devinto bokalo visais klausimais surasdavai bendrą kalbą ir niekas neskaičiuodavo iš kieno kišenės subsidijuojamas atsitiktinis balius.

Visą tai apmąstęs, pradėjau geriau suprasti tautiečius. Apie kokius „priešus“ bei kokį „saugumą“, žmogau, gali galvoti, kai „dūšia dega“, o pasikalbėti nėra su kuo.

Anekdotai #2

Užsienietis, pagyvenęs porą savaičių Lietuvoje, klausia:
-Kodėl pas jus kokį TV-kanalą neįjungsi, kokią TV – debatų laidą nepasižiūrėsi, – vis tų pačių analitikų, ekspertų ir politologų veidai?
-Mūsuose stabili demokratija!


Bedarbis – tėvas „auklėja“ sūnų:
-Tu kodėl „kuolą“ gavai už rašinį? Kokia buvo tema?
-„Įsivaizduok, kad tavo tėvas – milijonierius!“
-Jie ką ten, išprotėjo?
-Aš taip ir parašiau…


-Švogeri, ar žinai kad Paryžiaus ir Berlyno, net ir mūsų Europos Sąjungos sostinės Briuselio gyventojai jau beveik negeria…
-Kodėl?
-Alachas draudžia!


Seimo nariai L. Kasčiūnas ir A. Ažubalis pasišovė uždrausti ne tik Georgijaus juosteles, bet ir geltonas liemenes. Ateityje jie uždraus ir kiniškus hieroglifus.

APIE DEMOKRATUS IR DEMOKRATIJĄ

Eilinį kartą nuo pirmadienio nutariau keisti gyvenimą.  Panorau tapti demokratu. Tokiu, kaip mūsų seimūnai. Kokių tik demokratų nėra mūsų Seime: socialdemokratiniai demokratai, socdemdarbietiški demokratai liberaldemokratai, žalieji demokratai, valstietiški demokratai, krikščioniški demokratai,  konservatyvūs demokratai ir patys sau demokratai. Tai bent vyrai, tai bent moterys! Mandagūs, tolerantiški, asketiški, protingi, humaniški, europietiški, globališki ir bendražmogiški.

Taigi, ką daryti? Kaip tapti demokratu?

Supratau, jog pirmiausia reikia suvokti demokratijos esmę. Pasitariau su pažįstamu politologu (žinoma, demokratu). Ir viskas tapo aišku. Pasirodo, tai gana paprastas dalykas. Daug prekeivių – tai turgus. Daug „psichų“ – tai beprotnamis. Daug nusikaltėlių – tai kalėjimas. Daug lengvo elgesio moterų – viešnamis. Daug emigrantų –  šv. Marijos žemė.. O daug partijų – tai demokratija. Kuo daugiau partijų, tuo daugiau demokratijos.

Tiesa, atsirado tam tikrų neaiškumų. Jeigu visos tos partijos demokratinės, koks tada skirtumas: daug partijų ar viena? Pasirodo, skirtumas yra. Yra kairesni ir dešinesni demokratai. Aišku, kad yra ir centro demokratai. Bet tai dar ne viskas. Vieni demokratai, pasirodo, yra demokratiškesni nei kiti. Yra ir tokių demokratų, kurie tik apsimeta demokratais, o iš tikrųjų jie – jokie  demokratai. Kai kurie demokratai net supranta, kad kiti demokratai yra netikri demokratai, bet, būdami tikrais demokratais, apsimetėlių negali pavadinti nedemokratais. Nes tai būtų labai nedemokratiška. Tai būtų „sovietinis mąstymas“, kurio, kaip man paaiškino politologas, demokratai labiausiai bijo. Kita vertus, visi demokratai baisiai bijo, kad ir jų pačių kas nors nepavadintų nedemokratais. Tai jau būtų visiškas „sovietizmas“!

Žodžiu, demokratai yra demokratai ne todėl, kad jie demokratai, o todėl, kad bijo būti nedemokratais. Vadinasi, jie tokie pat žmonės, kaip aš!  Aš irgi bijau. Bijau kylančių kainų, baiminuosi dėl emigravusių vaikų, dėl neteisingų pažiūrų, bijau būti išmestas iš darbo, apspjaudytas mūsų laisvos žiniasklaidos, paskelbtas tautos priešu ar Rusijos šnipu. Aš bijau, vadinasi, aš demokratas! Jei išspausdins šį mano rašinį, bijosiu dar labiau – vadinasi, visiškai sudemokratėsiu!..

Anekdotai #1


  • Kaip šifruojasi „euras“?
  • Europos unikalus receptas atimti santaupas!

Vienos šalies laikraštis atspausdino straipsnį, kuriame parašė: „Pusė deputatų – vagys.“ Deputatai per teismą išsireikalavo paneigimo. Laikraštis išspausdino tokį paneigimą: „Pusė deputatų – ne vagys.“


Mūsų valdžia jau tiek daug demokratijos eksportavo į Ukrainą ir kitas Rytų šalis, kad pačioje Lietuvoje demokratija – jau deficitas. Pasakysi žodį – gausi baudą. Parašysi komentarą – pasodins į kalėjimą. Išrinksi ne tą prezidentą – jį pašalins “grupė draugų” ir jam niekada nebeleis kandidatuoti. Parodysi ne tokią laidą – uždraus visą televiziją. Surinksi 300 000 parašų – tai uždraus referendumą. Atšvęsi savo gimtadienį – atims vaikus. Nuvažiuosi į Rusiją – apkaltins šnipinėjimu. Kritikuosi valdžią – paskelbs tautos priešu. Atėjo demokratijos deficito laikai. Dabar demokratiją gaus tik specialiose įstaigose, tik pagal talonus ir tik jeigu esi naujosios nomenklatūros atstovas.

Sakmė apie kirpėją

Kartą pas kirpėją atėjo apsikirpti gėlininkas. Atėjus laikui atsilyginti už paslaugą, kirpėjas ir sako: „Aš negaliu paimti iš jūsų pinigų. Šią savaitę kerpu nemokamai“’. Gėlininkas padėkojo ir išėjo. Kitą rytą atėjęs atidaryti kirpyklos, kirpėjas prie durų rado krepšelį su dvylika rožių.

Vėliau apsikirpti atėjo kepėjas, bet kai norėjo susimokėti, kirpėjas jam pasakė, kad šią savaitę kerpa visuomeniniais pagrindais. Kepėjas patenkintas išėjo. Išaušus kitam rytui, kirpėjas prie durų rado krepšelį su dvyliką pyragaičių.

Vieną dieną atvyko kirptis Seimo narys ir, kai atėjo laikas mokėti, kirpėjas vėl pasakė, kad kerpa nemokamai. Seimūnas apsidžiaugė ir išėjo. Kitą dieną, kai kirpėjas atėjo į darbą, prie durų stovėjo:

dešimt Seimo narių,
penkiolika jų patarėjų,
dvidešimt vietos savivaldos deputatų,
meras, jo žmona ir penki vaikai,
keletas ministrų.
Ir visi tikėjosi apsikirpti nemokamai…

Bet visa tai – tik puse bėdos. Visi atėję pas kirpėją politikai dar norėjo ir privilegijuotų kirpyklos akcijų bei žadėjo tokiu atveju priimti palankų kirpyklai įstatymą.

Tame, gerbiamas drauge, ir slypi skirtumas tarp darbo žmonių ir tų, kurie šiandien mus valdo…

Grižti Viršun