Category archive

Adekvatnikų kampelis

Anekdotai #2

Užsienietis, pagyvenęs porą savaičių Lietuvoje, klausia:
-Kodėl pas jus kokį TV-kanalą neįjungsi, kokią TV – debatų laidą nepasižiūrėsi, – vis tų pačių analitikų, ekspertų ir politologų veidai?
-Mūsuose stabili demokratija!


Bedarbis – tėvas „auklėja“ sūnų:
-Tu kodėl „kuolą“ gavai už rašinį? Kokia buvo tema?
-„Įsivaizduok, kad tavo tėvas – milijonierius!“
-Jie ką ten, išprotėjo?
-Aš taip ir parašiau…


-Švogeri, ar žinai kad Paryžiaus ir Berlyno, net ir mūsų Europos Sąjungos sostinės Briuselio gyventojai jau beveik negeria…
-Kodėl?
-Alachas draudžia!


Seimo nariai L. Kasčiūnas ir A. Ažubalis pasišovė uždrausti ne tik Georgijaus juosteles, bet ir geltonas liemenes. Ateityje jie uždraus ir kiniškus hieroglifus.

APIE DEMOKRATUS IR DEMOKRATIJĄ

Eilinį kartą nuo pirmadienio nutariau keisti gyvenimą.  Panorau tapti demokratu. Tokiu, kaip mūsų seimūnai. Kokių tik demokratų nėra mūsų Seime: socialdemokratiniai demokratai, socdemdarbietiški demokratai liberaldemokratai, žalieji demokratai, valstietiški demokratai, krikščioniški demokratai,  konservatyvūs demokratai ir patys sau demokratai. Tai bent vyrai, tai bent moterys! Mandagūs, tolerantiški, asketiški, protingi, humaniški, europietiški, globališki ir bendražmogiški.

Taigi, ką daryti? Kaip tapti demokratu?

Supratau, jog pirmiausia reikia suvokti demokratijos esmę. Pasitariau su pažįstamu politologu (žinoma, demokratu). Ir viskas tapo aišku. Pasirodo, tai gana paprastas dalykas. Daug prekeivių – tai turgus. Daug „psichų“ – tai beprotnamis. Daug nusikaltėlių – tai kalėjimas. Daug lengvo elgesio moterų – viešnamis. Daug emigrantų –  šv. Marijos žemė.. O daug partijų – tai demokratija. Kuo daugiau partijų, tuo daugiau demokratijos.

Tiesa, atsirado tam tikrų neaiškumų. Jeigu visos tos partijos demokratinės, koks tada skirtumas: daug partijų ar viena? Pasirodo, skirtumas yra. Yra kairesni ir dešinesni demokratai. Aišku, kad yra ir centro demokratai. Bet tai dar ne viskas. Vieni demokratai, pasirodo, yra demokratiškesni nei kiti. Yra ir tokių demokratų, kurie tik apsimeta demokratais, o iš tikrųjų jie – jokie  demokratai. Kai kurie demokratai net supranta, kad kiti demokratai yra netikri demokratai, bet, būdami tikrais demokratais, apsimetėlių negali pavadinti nedemokratais. Nes tai būtų labai nedemokratiška. Tai būtų „sovietinis mąstymas“, kurio, kaip man paaiškino politologas, demokratai labiausiai bijo. Kita vertus, visi demokratai baisiai bijo, kad ir jų pačių kas nors nepavadintų nedemokratais. Tai jau būtų visiškas „sovietizmas“!

Žodžiu, demokratai yra demokratai ne todėl, kad jie demokratai, o todėl, kad bijo būti nedemokratais. Vadinasi, jie tokie pat žmonės, kaip aš!  Aš irgi bijau. Bijau kylančių kainų, baiminuosi dėl emigravusių vaikų, dėl neteisingų pažiūrų, bijau būti išmestas iš darbo, apspjaudytas mūsų laisvos žiniasklaidos, paskelbtas tautos priešu ar Rusijos šnipu. Aš bijau, vadinasi, aš demokratas! Jei išspausdins šį mano rašinį, bijosiu dar labiau – vadinasi, visiškai sudemokratėsiu!..

Anekdotai #1


  • Kaip šifruojasi „euras“?
  • Europos unikalus receptas atimti santaupas!

Vienos šalies laikraštis atspausdino straipsnį, kuriame parašė: „Pusė deputatų – vagys.“ Deputatai per teismą išsireikalavo paneigimo. Laikraštis išspausdino tokį paneigimą: „Pusė deputatų – ne vagys.“


Mūsų valdžia jau tiek daug demokratijos eksportavo į Ukrainą ir kitas Rytų šalis, kad pačioje Lietuvoje demokratija – jau deficitas. Pasakysi žodį – gausi baudą. Parašysi komentarą – pasodins į kalėjimą. Išrinksi ne tą prezidentą – jį pašalins “grupė draugų” ir jam niekada nebeleis kandidatuoti. Parodysi ne tokią laidą – uždraus visą televiziją. Surinksi 300 000 parašų – tai uždraus referendumą. Atšvęsi savo gimtadienį – atims vaikus. Nuvažiuosi į Rusiją – apkaltins šnipinėjimu. Kritikuosi valdžią – paskelbs tautos priešu. Atėjo demokratijos deficito laikai. Dabar demokratiją gaus tik specialiose įstaigose, tik pagal talonus ir tik jeigu esi naujosios nomenklatūros atstovas.

Sakmė apie kirpėją

Kartą pas kirpėją atėjo apsikirpti gėlininkas. Atėjus laikui atsilyginti už paslaugą, kirpėjas ir sako: „Aš negaliu paimti iš jūsų pinigų. Šią savaitę kerpu nemokamai“’. Gėlininkas padėkojo ir išėjo. Kitą rytą atėjęs atidaryti kirpyklos, kirpėjas prie durų rado krepšelį su dvylika rožių.

Vėliau apsikirpti atėjo kepėjas, bet kai norėjo susimokėti, kirpėjas jam pasakė, kad šią savaitę kerpa visuomeniniais pagrindais. Kepėjas patenkintas išėjo. Išaušus kitam rytui, kirpėjas prie durų rado krepšelį su dvyliką pyragaičių.

Vieną dieną atvyko kirptis Seimo narys ir, kai atėjo laikas mokėti, kirpėjas vėl pasakė, kad kerpa nemokamai. Seimūnas apsidžiaugė ir išėjo. Kitą dieną, kai kirpėjas atėjo į darbą, prie durų stovėjo:

dešimt Seimo narių,
penkiolika jų patarėjų,
dvidešimt vietos savivaldos deputatų,
meras, jo žmona ir penki vaikai,
keletas ministrų.
Ir visi tikėjosi apsikirpti nemokamai…

Bet visa tai – tik puse bėdos. Visi atėję pas kirpėją politikai dar norėjo ir privilegijuotų kirpyklos akcijų bei žadėjo tokiu atveju priimti palankų kirpyklai įstatymą.

Tame, gerbiamas drauge, ir slypi skirtumas tarp darbo žmonių ir tų, kurie šiandien mus valdo…

Go to Top