Prieš keletą dienų mano artima draugė paklausė: „Kodėl tu tokia pikta ant pasaulio?“. Tą akimirką negalėjau atsakyti, bet porą naktų mąsčiau… Ieškojau atsakymo, kurį trisdešimt metų manyje buvo bandoma užslopinti. Trisdešimt metų visa aplinka man rėkė ir deklaravo, kad mano vaikystė ir mokykliniai metai buvo blefas, kad aš, gimusi 1970 metais, negalėjau būti laiminga, nes Lietuva buvo „okupuota“. O mano komunistai tėvai priskiriami vagių, žmogžudžių, alkoholikų kartai, nes komunistai buvę būtent tokie. Pirmieji dvidešimt mano gyvenimo metų yra atimti iš manes. Net ne atimti, o pagrobti, sudraskant mano praeitį, o kartu ir ateitį, taip žiauriai, kad tik dabar pajėgiu (bandau pajėgti riedant ašaroms) viską išsakyti. Iš manęs buvo pavogta Tėvynė. Mano Tėvynė – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga. Ne tik pavogta, bet kiekvieną kartą į mano širdį dar metamas akmuo, nes žodis „sovietinis“, mane žeidžia labiausiai už viską: taip niekinama viskas, kas mane užaugino, suformavo, išugdė, subrandino. Tai didžiausios dvasinės patyčios iš žmogaus – jaučiuosi tarsi gyvenčiau gete su prisiūta žvaigžde. Tik ji ne geltona ir ne šešiakampė, o raudona ir penkiakampė. Ir ne ant rūbo, o ant širdies išdeginta. Pabandykinkite gyventi su žaizda širdyje, kaskart draskoma…
Pyktis gimsta iš skausmo. Iš pastovaus skausmo. Neapykanta kyla iš bejėgiškumo ką nors pakeisti, nes tiesa yra pavadinama melu, o melas tampa tiesa. Tai, kas buvo didžiausios vertybės – teisingumas, sąžiningumas, darbštumas – yra pervadinama kitais žodžiais. Ir ta maža mergaitė, mintinai mokėjusi eilėraštį „Pupų pėdas klausia tėčio, kas gerai ir kas blogai, sužinot norėčiau…“, šiandien jau suaugusi moteris jaučiasi pasimetusi pasaulyje, nes nebežino, kas yra gerai, ir kas blogai.
Iš manęs atimtos šventės, pakeičiant surogatinėmis datomis: sausio 13, vasario 16, kovo 11, liepos 6 ir t.t. Man šventė buvo gegužės 1-oji. Tai dienai mama siūdavosi suknelę, tėtukas droždavo naujus pagaliukus vėliavėlėms ant autobuso, mokykloje darydavom popierinius obelų žiedus ir tvirtindavom ant medžio šakelių, ruošdamiesi demonstracijai. Kiekvienas pavasaris primena tai… ir kiekvieną pavasarį tai bandau stumti iš atminties… Nes spauda primena, kad demonstracijos tebuvo lėbavimo metas, kaip ir kovo 8-oji. Ir tie mamytei skirti, pačios daryti atvirukai su aštuonetuku ir žibuoklėmis guli slaptai dėžutėje, kad tik nežadintų prisiminimų… Ir atvirukai, kuriuos gaudavom Spalio revoliucijos proga (labai daug su kuo susirašinėjau ir aš, ir tėvai) iš visų Tarybų Sąjungos kampelių (Chabarovskas, Ufa, Ramenskas, Čeboksarai ir t.t.) tūno dėžėse… Kad tik neprimintų, nes … to nebuvo, tiksliau, to negalėjo būti. Nei revoliucijos, nei Lenino. Arba buvo. Bet buvo ne taip, kaip rašė knygose. Dabar viskas perrašyta kitaip. „Eikit visi šikt!“- tesinori sušukt ir parodyti fakus. Palikit mano atmintį ramybėje, nes gal tai vienintelis dalykas į kurį aš dar turiu teisę.
O dabartinė kova už ekologiją, atliekų rūšiavimas? Tai pateikiama kaip naujiena, nors išties aš jau antroje klasėje pradėjau rinkti makulatūra, nes perskaičiau,kad Leninas po savo stalu turėjo šiukšlių dėžę skirtą specialiai panaudotam popieriui. Taigi ir aš paprašiau mamos dėžutės popieriui, kad būčiau kaip Leninas. Makulatūros pririnkdavau tiek, kad kiekvienais metais mūsų klasė laimėdavo,nes mokyklose, tais “gūdžiais“ laikais surinkdavo panaudotą popierių ir veždavo perdirbimui. O aš dar gaudavau medalį „Milijonas Tėvynei“. Būdavau labai laiminga už tą milijoną. Dabar žmonės supranta tik kitokį milijoną… Maniškis nuvertėjo tiek, kad nei jo, nei Tėvynės neliko.
Mano tėvyne
prasmego apkasų duobėje
su pralaimėjusio pulko vėliava
mano uostas į kurį plaukiau
buvo užimtas priešų <…>
(bus daugiau)
Luana Masienė