Apie Lietuvos marksistų pakraipas

Pagrindinis sunkumas, su kuriuo šiandien susiduria marksistai, yra ne informacijos pateikimas subjektui. Sunkiausia yra sukurti tokią informacijos pateikimo formą, kuri būtų patraukli, lengvai virškinama bei turinti gilų mokslinį pagrindą .

Atsižvelgiant į vis sudėtingesnę socialinių santykių sistemą, marksistui būtina atlikti gilią jos teorinę analizę, išskirti esmę – parengti šiuolaikines vietines „balandžio tezes“ ir imtis veiklos. 

Bet ar įmanoma apibrėžti marksistą? Atsakymas slypi ne įgytų teorinių žinių apimtyje ar tikrovėje atliktų veiksmų kokybėje, o jų santykyje.

Savo laiku, atsakydamas į viešus socialisto Žiulio Gedo (Jules Guesde) ir savo žento Polio Lafargo (Paul Lafargue) pareiškimus, esą jie yra tikrieji marksistai,  pats Karlas Marksas ironiškai pažymėjo:

Aišku viena. Jei jie yra marksistai, tai aš nesu marksistas“.

Štai, Karlas Kautskis – savo laiku stipriausias marksizmo teoretikas. Tačiau kartą jis išduoda išnaudojamų darbininkų interesus ir viskas – jis jau nebe marksistas. Ar dėl to jis ėmė blogiau susigaudyti teorijoje? Ar jis išdavė asmeninius įsitikinimus? Ne. Bet jis išdavė marksizmą. Nes marksistas – tai žmogus, kuris kiekvieną dieną nuolat patvirtina, kad jis – marksistas.

Remiantis nūdienos istorine patirtimi, nėra sunku padaryti labai paprastą išvadą: marksisto negalima apibrėžti teorijos rėmuose.

Marksistas – tai žinios ir praktika viename, tai  abiejų nedaloma visuma.

Nesuvokus šio nedalomumo, tarp kairiųjų pažiūrų žmonių visada „įsipaišys“ labai daug marksistų-simuliantų.

Pati marksizmo samprata yra išaiškinta Lenino straipsnyje „Trys marksizmo šaltiniai ir trys jo sudedamosios dalys“, o žinant sąvoką, nesunku suvokti ir esmę. Marksizmo esmė – nuosekli kova už darbininkų klasės interesus, už proletariato diktatūrą, kuri pakeis buržuazijos diktatūrą iki visiško klasių išnykimo. Turint tai omenyje, moksliniu tikslumu galima vertinti teorinę ir praktinę marksistų veiklą.

Iš tų, kurie Lietuvoje skelbiasi esą marksistais, galima išskirti tris griežtų ribų neturinčias pakraipas. Pabandysime kiekvieną trumpai apibūdinti ir išsiaiškinti, kur ir kaip nukrypstama nuo marksizmo.

Pirmajai priklauso žmonės, kurių prioritetas – seksualinių mažumų teisės ir lyčių lygybė. Jie teisingai pastebi ekonominę ir socialinę diskriminaciją visuomenėje.  Bet kovą dėl visuotinės pilietinių  teisių apsaugos jie ragina pradėti nuo mažumų socialinių teisių gynimo. Lietuvoje tokios organizacijos pavyzdys yra „Gyvenimas per brangus“ (toliau GPB) [1]. Jei GPB įsipareigojusi ginti mažumas, tai jų dukterinis projektas – „Gegužės 1-osios Profesinė Sąjunga“ (toliau G1PS) [2] – deklaruoja, kad pastaroji yra visiškai neutrali platforma bet kokiems darbuotojams vienytis. Ir tuo reikėtų tik džiaugtis. Diskriminacija – blogis, su juo reikia kovoti. Profsąjunga, jungianti visus – tiesiog nuostabu!

Bet, pažvelgę atidžiau, pamatysime, kad, be gražių teiginių ir net marksistinės terminologijos, iš tikro pas juos nėra supratimo nei apie klasių kovą, nei apie valstybę kaip prievartos įrankį valdančios klasės rankose, nei apie proletariato diktatūros prasmę.

Pirmas dalykas, į kurį kiekvienas raštingas marksistas atkreips dėmesį, yra šios grupės apeliavimas į „teisę“. Darbuotojo „teisė“, seksualinės mažumos „teisė“ ir t. t. Galiausiai visa tai atveda prie „žmogaus teisių“, arba, K. Markso žodžiais tariant, „vadinamųjų žmogaus teisių“ [3]. Visais įmanomais būdais kritikuodamas šią buržuazinę koncepciją, K. Marksas rašo:

Taigi visos vadinamosios žmogaus teisės tėra susijusios vien su egoistišku žmogumi, tuo žmogumi, kuris yra  pilietinės visuomenės narys, būtent užsisklendęs, privačiais savo interesais bei asmeniška savivale tesirūpinantis, nuo bendrijos atsiskyręs individas. Tokias teises turintis žmogus toli gražu nelaikomas rūšine būtybe, atvirkščiai, pats rūšies gyvenimas, visuomenė čia atrodo kaip išoriniai individus saistantys  rėmai, pirminio jų savarankiškumo varžtai. Vienintelis juos draugėn telkiantis ryšys yra natūrali būtinybė, poreikis bei privatus interesas, savo nuosavybės ir egoistiško savo asmens išsaugojimas “ [4].

Iliustracijai galima panaudoti ir šią charakteringą frazę iš straipsnio GPB interneto svetainėje:

Nejaugi nepasirengusios visuomenės dalies komfortas ir neišmanymas vertinami labiau, nei trans žmonių gyvenimo sąlygos, jų teisė gyventi laisvai ir nesislapstant“ [5].

Dar kartą, ką apie tai rašė K. Marksas:

„…visuomenė čia atrodo kaip išoriniai individus saistantys  rėmai, pirminio jų savarankiškumo varžtai.

Likdami buržuazinės teisės (o tai – koncentruota valdančios klasės valia) rėmuose, GPB grupės nariai daro labai grubią klaidą. Visos jų kalbos apie dirbančiųjų teisių apsaugą, apie diskriminaciją darbe, apie būtinybę laikytis socialinės lygybės remiasi ne klasių kovos taisyklėmis, o tenkina buržuazinės teisės reikalavimus. Tai nutinka dėl subjektyvaus šios grupės narių intereso – apginti save. Apsaugoti mažumą, o ne daugumą! Kita vertus, nemažai šios grupės narių patiria kapitalistinį išnaudojimą, tad jų tikras objektyvus interesas yra ginti daugumą, o ne mažumą. Todėl jie ir įsteigia G1PS. Tačiau tai marksistinės organizacijos parodija, nes jie – tik pseudo-marksistai, besiblaškantys tarp buržuazijos ir proletariato interesų, nesugebantys net priartėti prie tikros klasinės kovos.

Jie galėtų tapti tikrais proletariato sąjungininkais – tarp jų nemažai energingų, talentingų žmonių.

Bet  marksistas nekalba apie teises,  jis kovoja už darbo žmonių interesus. Šioje kovoje marksistas atstovauja visą darbininkų klasę, o ne pasirinktinai – tą ar kitą socialinę grupę. Darbininkų klasės interesas – užtikrinti vienodas teises bei galimybes visiems dirbantiems žmonėms ir kitiems visuomenės nariams. Bet tai tik po to, kai ji įtvirtins savo galią ir išnyks visuomenės skirstymasis į klases,  skirtumai tarp miesto ir kaimo, tarp fizinį ir protinį darbą dirbančių asmenų. O iki tol bet koks bandymas apeliuoti  į „viešąją nuomonę“, „sveiką visuomenės protą“ ar „tarptautinius įsipareigojimus“ yra idealistinė nesąmonė. Kapitalizmo sąlygomis visuomenėje niekada nebus tikros lyčių lygybės ar mažumų laisvės, nes visa tai yra ekonominės nelygybės ir žmogaus išnaudojimo pasekmė.

Ši žmonių grupė, iškraipanti teoriją ir praktiką, „iškrenta“ iš klasių kovos, nes ją tik imituoja. Kuo ir džiaugiasi visa buržuazija. Prisidengusi mažumų poreikiais,  pastaroji vykusiai skaldo visuomenę, o siauri buržuaziniai interesai piliečių suvokiami, tarsi jie būtų visos „solidarios“ visuomenės.

 Dėl to ir patys šios grupės nariai blaškosi įvairiomis kryptimis. Net G1PS, tarsi neutrali ir švari nuo „mažumų ideologijos“, vis dėlto atsiranda „Pride“ parade ar inicijuoja peticiją dėl translyčių asmenų lyties raiškos.  Štai tokia  šios „marksistinės“ pakraipos atstovų veikla – nors ir pamokanti, bet beprasmiška. Tačiau paaštrėjus realiai klasių kovai, dalis šių žmonių vis dėlto atsidurs tarp nuoseklių marksistų. Niekada nereikia šito pamiršti!

Antrojoje „marksistinėje“ pakraipoje paprastai sutinkami jauni K. Markso apologetai – „išblyškę jaunuoliai degančiomis akimis“. Visų pirma, nuo kitų jie skiriasi savo maksimalizmu, dideliu jausmingumu ir savirealizacijos poreikiu. Šios grupės žmonėms psichologiškai sunku priimti šiuolaikinio kapitalizmo iššūkius. Jie gana infantiliški ir neįpratę prie nuoseklios, atkaklios klasinės kovos. Todėl marksizmas jiems tarnauja tik kaip saviraiškos priemonė. Marksizmo priedangoje jie realizuoja asmenines ambicijas ir taip išreiškia savo asmeninį, emocinį protestą. Tai žmonės, kurie praktinę veiklą apriboja pokalbiais ar rašiniais apie …, o teoriją derina prie savo supratimo lygio.

Pavyzdžiui, straipsnio „Kur „Kovos“ grupė klysta“ [6] autorių pagal minėtus ir kitus požymius būtų galima priskirti šiai pakraipai. Iš karto krenta į akis mokslinė ir harmoninga straipsnio forma, nes šios grupės atstovai  neretai būna labai talentingi, moka reikšti mintis ir linkę į teorinius skaitymus. Deja, jie, lyg velnias kryžiaus, vengia bet kokios nuolatinės, drausmingos ir kryptingos veiklos. Svajonėse jie siekia tapti „didžiais teoretikais“, „sutriuškinti buržuaziją“. Marksizme jie neretai mato save Napoleonais, o ne eiliniais, drausmingais kariais.

Patrauklią „Kur „Kovos“ grupė klysta“ straipsnio formą seka turinys, kuris tik patvirtina tai, kas pasakyta aukščiau. Straipsnis pradedamas tuo, kad visiškai neteisingai apibūdinamas „Kovos“ tikslas. Tai būdingas momentas. Autorius visiškai nesidomi tuo, ką kritikuoja. Jam kritika yra būdas atskleisti save, o ne padėti rasti tiesą.

Interneto svetainėje www.kova.news „Kovos“ tikslas yra išdėstytas vienareikšmiškai:

Šio laikraščio leidėjai nėra politinė partija ar koks registruotas darinys. Tai paprastų žmonių – studentų ir dirbančiųjų – asmeninė iniciatyva ir talka. Tikslas – skelbti tai, kas aktualu visiems Lietuvos samdomiems darbuotojams bei pažangiam jaunimui.

Autorius didelę teksto dalį skiria tam, kad aprašytų savaip suprastus, tariamai „Kovos“ laikraščio tikslus,  juos dar ir smagiai pakomentuodamas. Ir visa tai tik tam, kad galų gale pradėtų išsamią Mariaus Jonaičio straipsnio „„Nematomas“ proletaras“ kritiką. Kuo gi neįtiko „„Nematomas“ proletaras“, paskatinęs parašyti didelės apimties kritinį tekstą? Kritikos autorius pats suformulavo priežastį. Tai M. Jonaičio išsakytas priekaištas marksistams:

Tiesiog dalis marksistų nenori šito matyti, kad pateisintų tariamą savo neveiklumą.”

Suprantama, kad gėda būtent dėl savo neveiklos bręstantiems marksistams neleidžia ramiai miegoti. Jiems norisi vadintis marksistais, tuo pačiu nedarant nieko marksistinio. Išeitis? Viską perkelti nuo sergančios galvos ant sveikos. Jiems prireikia sugalvoti visą „nusikaltimo“ turinį, kad galėtų išteisinti save. Sugalvojęs tokį „nusikaltimą“, straipsnio autorius  pateikia ilgą pasiteisinimų grandinę, kuri baigiama kaltinimais „Kovai“:

Tačiau jos atstovai nori įnešti sąmoningumą ten, kur net nėra gaivališkumo! Jie ne tik ignoruoja pačią objektyvaus proceso sampratą, voliuntaristiškai reikalaudami, kad patys marksistiniai inteligentai, lyg kokie dievai-kūrėjai, iš niekur nieko ateitų ir sukurtų mūsuose nesantį darbininkų judėjimą, bet eina dar toliau… Į gaivališkumo (kaip bebūtų keista – nesamo) garbinimą, kuris pasireiškia tuo aklu ekonominės kovos, kaip savaiminio tikslo kėlimu, nežiūrint net to, kad ji iš tiesų nevyksta.

Ką gi mes sužinome, perskaitę ištrauką? Darbininkai yra, bet jie blogi. Marksistai yra, bet jie ne dievai. Kantriai ir  išradingai straipsnio autorius bando skaitytojams paaiškinti savo neveiklumo priežastis, drauge pateikdamas ir naudingos informacijos. 

Neretai šitaip pateisintas neveiklumas atranda  nemažai pasekėjų kairiųjų tarpe.

Kapitalistinėje visuomenėje, kurioje gyvename, vyrauja buržuazinė sąmonė, todėl atsisakymas nuo klasių kovos yra visokeriopai palaikomas. Štai kodėl nihilistiniai išsireiškimai, atseit „viskas pražuvo“, „tautos nėra“, „aplink vieni vagys“, „viskas prarasta Lietuvoje“, yra tokie populiarūs. Savo ruožtu valdanti buržuazija sudaro visas sąlygas nepatenkintiems ar aktyvesniems žmonėms „balsuoti kojomis“. Todėl ir šios pakraipos autoriai demonstruoja tipišką marksistinį „smulkiaburžuaziškumą“.

Viena vertus, jie lyg ir atstovauja darbininkus, jų klasinius interesus.  Bet tai objektyviai  verčia imtis praktinio darbo,  kurio antrosios pakraipos marksistai visokeriopai  vengia. Todėl  jiems tenka „perkelti“ klasių kovą iš Lietuvos į kitą vietą, bėgti nuo atsakomybės, bėgti nuo savęs. Tokie „marksistai“ kalbės ir rašys, kad „socializmas galimas tik iš karto visame pasaulyje“, „Lietuva tik privilegijuota centro periferija“, „XXI a. marksizmas toli pažengęs nuo Markso laikų“, „revoliucija – tik trečiojo pasaulio šalyse“ ir pan.

Leninas, būtent apie tokius sakydavo, kad geras tas komunistas, kuris moka sėkmingai veikti revoliucinio pakilimo epochoje, bet bevertis tas komunistas, kuris nedirba reakcijos epochoje. Atkreipkite dėmesį į reikšmingą detalę – straipsnio autorius smerkia marksistų pastangas dirbti reakcijos epochoje!! Autorių noras perkelti visus rūpesčius ant išnaudojamų Lietuvos darbo žmonių pečių („darbo aristokratija“) taip pat „nekvepia šviežumu“. Tokius bandymus Leninas aprašė taip:

O mūsų išminčiai tokiu laikotarpiu, kai visa Rusijos socialdemokratijos krizė paaiškinama tuo, kad gaivališkai pabudusioms masėms nėra pakankamai pasiruošusių, išsilavinusių ir patyrusių vadovų, skelbia su Ivanuškos minties gilumu:„blogai, kai judėjimas eina ne iš apačios“ (!). [7]

Šios marksistų pakraipos klaida kyla ne tik dėl jų subjektyvaus intereso, bet ir dėl prastų teorinių žinių. Esamą marksistinę teoriją jie suvokia kaip paprastą ir jiems lengvai suprantamą, bet nebeatitinkančią XXI a. reikalavimų, o praktinę veiklą – kaip kažką sudėtingo „periferinėje valstybėje“. Dėl to jie paviršutiniškai įsisavina marksizmo teoriją, nes „reikia sukurti naują teorinę bazę“, o praktinę veiklą atideda geresniems laikams, nes „dabar tai neįmanoma“. Pusiau dirbtinai atsiribojus nuo tikrovės,  visos jų veiklos naudingo veikimo koeficientas  artėja prie nulio.

Kadangi jiems labiau rūpi sava tiesa, faktai  pasirenkami selektyviai. Todėl ir jų išvadų kokybė lieka ne per geriausia. „Kur „Kovos“ grupė klysta“ autorius, analizuodamas dirbančiuosius, visiškai  ignoruoja labai svarbią detalę.

Kylant visuomeniniam darbo našumui, negamybinėje sferoje dirbančių žmonių darbo sąlygos tampa neproporcingai geresnės, nei darbininkų. Jo vardinamos darbininkų klasės problemos toli gražu nėra naujos. Apie tai rašė dar Leninas:

Kritinę, pereinamąją mūsų judėjimo būklę nagrinėjamu atžvilgiu galima suformuluoti žodžiais: žmonių nėra ir – žmonių aibės. Žmonių aibės, nes ir darbininkų klasė, ir vis įvairesni  ir įvairesni visuomenės sluoksniai kasmet vis daugiau ir daugiau išskiria nepatenkintų, norinčių protestuoti, pasiryžusių suteikti pajėgiamą paramą kovai su absoliutizmu, kurio nepakeliamumas dar ne visų suvokiamas, bet vis platesnės masės ir vis aštriau jaučiamas. Tuo pat metu žmonių nėra, nes nėra vadovų, nėra politinių vadų, nėra organizacinių talentų,  sugebančių suorganizuoti tokį platų ir tuo pat metu vieningą bei darnų darbą, kuriame būtų pritaikoma kiekviena, kad ir nežymiausia jėga.“ [8]

Autoriai kruopščiai  aprašo „darbo aristokratiją“, tuo tarpu kai jiems derėtų rašyti apie tai, kad inteligentams tapo lengviau užsitikrinti sau pragyvenimą. Būtent pastariesiems lieka daugiau laiko ir jėgų revoliucinei veiklai. Didžiulį postūmį  šia kryptimi  suteikė informacinių technologijų plėtra. Ne veltui tarp marksistų atsiranda vis daugiau programuotojų, IT specialistų.

Jei straipsnio pradžioje autorius vis tik mėgino išlaikyti tam tikras padorumo ribas, tai pastraipoje, kurioje kritikuojamas išnaudojimo normos apskaičiavimas, jis nusiplėšė net marksisto kaukę.

„Nėra jokios abejonės, kad iš Lietuvos apdirbamosios gamybos darbuotojo (kuriam priskiriama 10 tūkst. 470 eurų vidutinė metinė alga) kapitalistas paima tam tikrą pridėtinę vertę. Tačiau minėtieji 34 tūkst. 800, gauti pagal 1-ąją nemarksistinę, vadinasi – nemokslinę formulę, jokiu būdu jos neatitinka. Nes žymi jų dalis priklauso pastoviajam kapitalui, t. y. žaliavai, pagalbinėms medžiagoms, darbo priemonėms ir t. t. (…) O tai ne tik nėra to konkretaus darbininko darbo vaisiai, bet pačio darbo proceso prielaidos“.

Atrodytų – šaunuolis! Nurodė klaidas, padarė  išvadas:

Todėl išnaudojimo norma minėtuoju atveju būsianti tikrai mažesnė, negu spėja mūsų autorius.“

Toliau autorius rašo, kad išnaudojimo norma yra akivaizdžiai mažesnė, nei M. Jonaičio apskaičiuotoji. „Marksistai“ atvirai perėjo į kapitalistų pusę! Išdavystė? Ne.  Mėgindami atskleisti „objektyvią tiesą“, jie taip susipainioja, kad net nepastebi, kaip atsiduria buržuazijos pusėje.

Bet koks sąmoningas marksistas, pirmiausiai, keletą kartų  perskaitytų  tai, ką rengiasi kritikuoti, gerai apmąstytų ir tik tada viešai paskelbtų „beapeliacinę tiesą“.

Štai, gyvas pavyzdys iš dabarties. Apskaičiuota, kad kiekvieno Donecko ir Luhansko kalnakasio darbas sukuria vertę už 6300 USD per mėnesį. Vidutinė kalnakasio alga yra 170 USD. Pridėtinė vertė, kurią pasisavina kapitalistai, yra 6300 USD – 170 USD = 6130 USD per mėnesį. [9]

Išnaudojimo laipsnis, kai vidutinis atlyginimas yra 170 USD, gaunasi (6300/170) 3705 % (štai jums ir ilgo karo priežastis). Tačiau pagal oficialius duomenis, kasyklose nėra taip, kad pelnas nukrenta vos ne iš dangaus. Atvirkščiai, nuolat trūksta pinigų net atlyginimams išmokėti (žinoma, iki pat pirmojo streiko). Užjausti kapitalistus? Ne. Tiesiog iškasta anglis yra parduodama žemiau vertės. Tik vėliau, užsienyje, ji perparduodama pagal vertę.

Grįžtant prie Lietuvos, priminsime, kad apdirbamoji pramonė nekabo vakuume, ji integruota į bendrą Europos ekonominę erdvę. Darbininko sukurta pridėtinė vertė kelis kartus perskirstoma, įskaitant dalį, kuri skiriama tiek banko palūkanoms, tiek mokant nuomos mokesčius. Kadangi mūsų šalies kapitalizacija nedidelė, atitinkamai mažesnė ir pyrago dalis, tenkanti vietos kapitalui. Oficialiose ataskaitose matome tik mažą nuo darbininkų nusuktos pridėtinės vertės dalį.

Ar galėtų šios pakraipos marksistai visa tai pastebėti ir paviešinti? Žinoma, kad galėtų,  jei jiems rūpėtų darbo žmonių pergalė klasių kovoje, o ne asmeninės ambicijos. Kita vertus, kai kurie iš jų tikrai palaikys proletariatą, atsiskleis stipriais teoretikais ir praktikais. Deja, ne anksčiau, nei gyvenimas objektyviai pakoreguos jų „kairuolišką“ samonę, privers juos subręsti. Klasių kova yra rimtų žmonių darbas. Jos metu daromos klaidos apmokamos ne tik eilinių, bet ir aukščiausio lygmens vadovų krauju ir net gyvybe.

Belieka aptarti trečiąją pakraipą.

Beveik visada čia sutinkami inteligentai, turintys gerą universitetinį humanitarinį išsilavinimą –  filosofai, istorikai, sociologai ir t. t. Deja, bet šiuolaikinėje Lietuvoje kairiųjų pažiūrų kūrybinės klasės atstovų galvos užverstos didžiuliais kiekiais informacinių šiukšlių ir apsunkintos sistemos neturinčiu išsilavinimu. Dėl to mes, vietoje žinių, sulaukiame iš jų tik sofistika pridengtų išvedžiojimų.

Gyvas pavyzdys yra šis tekstas – http://briai.ku.lt/downloads/AHUK_32/32_017-040_Mazeikis.pdf  .

Tokio tipo „marksistų“ grupė atrodo nenaudingiausia, nes jų mintyse dominuoja idealistinė pasaulėžiūra ir subjektyvumas. Kita vertus, nereikėtų skubėti daryti išvadų.

Aptarkime straipsnį „Kūrybinės klasės gimimas ir įsitvirtinimo revoliucija“ [10]

Kritikuoti šį straipsnį yra gana nuobodu, kaip ir kitus panašius straipsnius. Kur nėra tikro mokslo, nėra ten ir idėjos, kad ir kaip aistringai trečiosios grupės „marksistai“ bandytų mus įtikinti priešingu.

Todėl be jokio sąžinės graužimo inteligentai pasirengę rašyti:

Pinigai šiandien kyla iš skaitmeninio komunikacinės arba vaizdinės reikšmės reprezentavimo ir tuo stipriai ir skausmingai oponuoja kitoms socialinėms-ekonominėms sanklodoms.“

Kapitalistai džiūgauja! Pinigai gaunami iš idėjų! Nors, jei autorius netyčia būtų įrašęs „bilietus“, kitaip tariant, būtų kalbėjęs apie vertės ženklus, o ne „pinigus“, tai būtų išsakyta visai teisinga mintis.

Marksizmas – tai, visų pirma, mokslas. O mokslas – tai žinių sistema. Daugeliui filosofuojančių intelektualų ši paprasta tiesa yra per sunki. Pas juos kitoniškai:

„Tačiau kūrybinės klasės solidarumas remiasi ne giminės istorija, kaip aristokratija, ne privačiu interesu, kaip buržuazija, ne ideologija, kaip proletariatas…“

Proletariatas remiasi ideologija, o ne mokslu?! Čia tai nesusipratimas! Anot Markso, ideologija – tai klaidinga sąmonė, iškreipta pasaulėžiūra, kuri formuojasi dėl materialinių prieštaravimų  visuomenės gamybiniame pamate – ji išreiškia specifinius konkrečios klasės interesus, per klaidingą sąmonę pateikiamus kaip visos visuomenės interesai.

Visumoje straipsnio  autorius pateikia įdomių išvedžiojimų apie „kūrybinę klasę“. Jei esate inteligentas ir  minutėlei pamiršite visą mokslą, išlaisvinsite savo mintis bei atversite sielą, iš teksto padvelks gaivus originalumo vėjelis, taps pastebimi įdomūs apreiškimai, pastebėjimai ir radiniai. Tai pavyks ne visiems. Bet inteligentai gali ir moka išlaisvinti protą. Priimti ir suprasti viską, kas yra naujo.

Juk jie ne siauros minties darbininkai. „Kūrybinės klasės gimimas ir įsitvirtinimo revoliucija“ autorius apie tai rašo:

„Kūrybinės klasės atstovai (…) pažeidžia neoliberalius susitarimus vien jau dėl to, kad kūrybos laisvė ir laisva kooperacija, socialinis solidarumas negali atitikti siaurų ir nuolatos kontroliuojamų neoliberalizmo dogmų. Tačiau ir darbininkų klasė su savo gana siauru tradicijos, normos, gerovės ir paskirstymo suvokimu dažniausiai yra kūrybinės klasės oponentas. Darbininkų klasei sunku argumentuoti bohemos privalumus…“

Todėl darbininkai šio straipsnio tikrai  nesupras.

Jei prieš tai apibūdinti du nukrypimai bent viena koja yra su dirbančiaisiais, tai trečiosios pakraipos „marksistai“, praktiškai, visiškai atitrūkę nuo darbo liaudies.

Kita vertus, kas nutiks, jei „kūrybinės klasės“ atstovas – inteligentas – įsisavins marksizmo teoriją ir imsis veiklos?

 Į kovą su kapitalizmo Matrica stos ne vienas, o visa gauja Neo. Neo Leninas. Neo Kautskis.  Neo Marksas ir Neo Engelsas. Neo Janis Stens ir Neo Iljenkovas. Neo Fidelis ir Neo Če.

Inteligentija šiandien yra kuo geriausioje padėtyje. Visas kortas jie laiko savo rankose.

Filosofas gali paskleisti savo mintis „feisbuke“ akimirksniu. Rašytojai ir poetai gali platinti savo kūrinius, nelaukdami cenzoriaus leidimo. Profesoriams nebereikia laukti, kol atsilaisvins auditorija, savo paskaitas jie gali  talpinti nuosavuose „YouTube“ kanaluose. Žurnalistams nebereikia redaktoriaus sutikimo, norint skelbti rašytinę ar vaizdo medžiagą. Norite bendrauti su bendrapiliečiais, klausytojais, studentais, mokiniais? Pirmyn. Jūsų paslaugoms pasaulinis socialinis tinklas. Programuotojas, kuris gali dirbti iš bet kurio pasaulio krašto, profesionaliai užsiimdamas revoliucine veikla, jau tampa realybe.

Inteligentas, pasirengęs atsikratyti parodomuoju inteligentiškumu ir nuo plepalų pereiti prie mokslo, objektyviai ir yra tas žmogus, ant kurio pečių šiandien gula darbininkų klasės sėkmė.

Komunizmas yra dirbančiųjų judėjimo ir mokslinio socializmo derinys. „Kūrybinė klasė“ gali ir toliau nuolankiai tarnauti buržuazijai ir/ar tenkinti savo asmeninį ego arba gali nešti mokslinį socializmą į mases.

„Tai visada yra jų pačių Pasirinkimas.  XXI a. inteligentas tikrai turi pasirinkimo laisvės prabangą.“ Pastaroji straipsnio „Kūrybinės klasės gimimas ir įsitvirtinimo revoliucija“ autoriaus mintis teisinga visu 100 %.

Marksistai Lietuvoje tikrai yra. Jie atpažįstami iš žodžių ir darbų. Visus, kurie tik pradeda kelionę pažangos kryptimi, mes kviečiame studijuoti „Kapitalą“ ir žengti klasių kovos keliu už žmonijos ateitį be priespaudos, skurdo ir karų. Ten, kur kiekvienam visuomenės nariui bus garantuojama galimybė išsiugdyti ir įgyvendinti visus savo talentus. Kur nuolat gerės ekonominės, ekologinės ir socialinės sąlygos fizinei bei dvasinei kiekvienos tautos, kiekvienos šeimos, kiekvieno Žemės (ir planetų, ateityje būsiančių žmonijos įsisavintomis) gyventojo savirealizacijai. 

K. Stankevičius

[1] https://gyvenimasperbrangus.net/

[2] http://g1ps.lt/

[3] K. Marksas. Ankstyvieji filosofijos raštai. V. 1986, 294 psl. https://marksistobiblioteka.files.wordpress.com/2016/04/marksas_ankstyvieji_filosofijos_rankrasciai.pdf

[4] Ten pat. 297-298 psl.

[5] GPB1.png

[6] http://www.ekspertai.eu/kurkovosgrupe-klystaatsakymas-mariui-jonaiciuijoj/

[7] Žr. V. Leninas, „Ką daryti“, V., 1969 https://marksistobiblioteka.files.wordpress.com/2016/04/leninas_ka_daryti.pdf

[8] Žr. ten pat

[9] DLR ir LLR vidutiniškai išgaunama 150 tonų anglies per mėnesį. Akmens anglies pardavimo kaina yra 50 USD (už toną), 150 tonų anglies * 50 USD = 7500 USD. Vidutinis kalnakasio atlyginimas DLR ir LLR yra 170 USD. Už kiekvieną anglies toną kapitalistas 8 USD išleidžia pastoviąjam kapitalui (įrengimai, elektra, nusidėvėjimas ir kt.). Atitinkamai 150 tonų akmens anglies, iškasamos per mėnesį, kapitalistui „atsieis“ 1200 USD pastovaus kapitalo. Iš 150 tonų anglies kainos atėmus kapitalistų panaudotą kapitalą = 7500 – 1200 USD = 6300 USD. Taigi kiekvieno Donecko ir Luhansko kalnakasio darbas „atneša“ vertę už 6300 USD per mėnesį. Pridėtinė vertė, kurią kapitalistui paaukojo kiekvienas kalnakasys, yra 6300 USD – 170 USD = 6130 USD per mėnesį.

[10] http://baltaskambarys.com/portfolio/kurybinesklasesgimimasirisitvirtinimorevoliucija/