APIE MEILĘ IR REZISTENCIJĄ

Šeštadienio rytą per Lietuvos radiją pasiklausiau buvusio aršaus komunistinio propagandisto, o dabar kapitalizmo liaupsintojo bei rinkos dainiaus tradicinio moralo ir nutariau nuo pirmadienio pamilti mūsų valdžią.

Deja, pamilti valdžią sekėsi sunkiai, nes ir ji manęs niekad nemylėjo. Bet esu žemaitis, taigi užsispyręs.

Pirmiausia pradėjau mąstyti: už ką gi aš galėčiau pamilti mūsų valdžios moteris ir kai kuriuos vyrus. Šiaip jau, nesu koks nors iškrypėlis. Tačiau bemąstydamas supratau, jog tik iškrypėlis gali pamilti valdžią.

Vadinasi, privalėjau iškrypti. Pasirinkau patį paprasčiausią iškrypimo būdą: pasikabinau tautos vedlių portretus savo miegamajame. Dabar ir vakarą, ir rytą matau nenusakomą prezidentės (buvusios marksistinės politekonomijos specialistės) ir patriarcho (buvusio marksistinės estetikos žinovo) šypsenėles ir pradedu suvokti sakralinę valdžios tarnystę Lietuvai.

Vieną gražų vakarą, prieš miegą išsivalęs dantis, staiga pajutau, kaip  milžiniška dėkingumo banga tiesiog užliejo mano išvargusią nuo laisvės ir nepriklausomybės krūtinę. Aš pagaliau pamilau valdžios žmones. Aš supratau, kad jie – tai mūsų dienų šventieji.

Nutariau gelbėti šias dieviškas asmenybes nuo būsimo „nukryžiavimo“. Apsidairiau aplinkui. Pamačiau, kad su tamsia šunauja drąsiai kovoja tik šviesūs rezistentai. Būtent jie sprendžia, kas gūdžiais okupacijos laikais buvo tikrų tikriausias patriotas, o kas kolaborantas.

Nuėjau pas rezistentus. Šie iš karto paklausė, kuo aš užsiiminėjau iki 1990 metų kovo 11-osios. Atsakiau, jog buvau TSKP narys, bet faktiškai tai buvo mano slapta rezistencija. Nes aš:

1. Rašiau dvejetus studijuojantiems marksizmą studentams;

2. Karštą vasarą keikiau socializmą dėl šilto alaus;

3. Važinėjau „zuikiu“ visuomeniniu sovietiniu transportu, tuo būdu silpnindamas socialistinę ekonomiką.

Žodžiu, kenkiau sovietų valdžiai kiek ir kaip įmanoma.

Buvau įrašytas į eilę rezistento vardui gauti: 1611 -uoju numeriu.