Daugelis šių dienų Lietuvos kairiųjų laikosi pasenusio stereotipo, kurį mielai kartoja ir ideologiniai oponentai. Girdi, proletarų kaip ir nėra, tai už ką jūs kovojate? Visi emigravo, visos gamyklos sugriautos, viskas ištuštėję, tad profesinių sąjungų įkurti nepavyks. Kova pralaimėta, nors dar net rimtai nepradėta kovoti.
Pažiūrėkime, ką rodo Statistikos departamento duomenys. Štai 2014 metais vien apdirbamosios gamybos darbininkų Lietuvoje buvo 198,7 tūkst., o po ketverių metų (2018 m.) jau 219,7 tūkst. Per ketverius metus Lietuvoje atsirado 21 000 proletarų!
Kas yra apdirbamoji gamyba? Transporto žodyne (timocom.lt) ji apibrėžiama taip: „Apdirbamoji pramonė dažniausiai taikoma didelės apimties produkcijos pramoninėje gamyboje. Apdirbamosios gamybos procesas – tai žaliavų, komponentų ar dalių pavertimas gatavais produktais. Apdirbamoji gamyba glaudžiai susijusi su inžinerija ir pramoniniu dizainu. Terminas „apdirbamoji gamyba“ taip pat dažnai naudojamas siekiant apibūdinti produkcijos gamybą ar net detalių surinkimo procesą, dažniausiai naudojamą puslaidininkių ir plieno pramonėse.
Tad turime apie 220 000 proletarų, dirbančių vien tik apdirbamojoje pramonėje. Ką, nėra proletaro?! Tarpukario Lietuvoje, visose pramonės šakose buvo tik 38 227 darbininkai (1939 m. duomenys), tačiau tai netrukdė kurtis veiklioms darbininkų profesinėms sąjungoms ir veikti pogrindžio partijai.
O laikai buvo rūstesni. Cenzūra, kalėjimai, žemas visuomenės išsilavinimo lygis ir t. t. Jau nekalbant apie interneto nebuvimą.
Taigi, kokios ateities tendencijos:
Lietuva 2018 metais pirmąkart pateko į pasaulinį gamybinės rizikos indeksą („Manufacturing Risk Index 2018“), kurį parengė „Cushman & Wakefield“ (C&W) analitikai. Patraukliausių plyno lauko investicijoms vietų švieslentė, sudaroma nuo 2014 m., iki šiol lygino 30 didžiausių pramoninių valstybių. Į švieslentę šiemet įtraukus perspektyvias mažesnes pramonines šalis, Lietuva atsidūrė antroje vietoje iš 42 šalių.
Lietuva – vienintelė Europos valstybė, patenkanti į patraukliausiųjų pasaulyje penketuką kartu su Kinija (1 vieta), Malaizija (3), Taivanu (4) ir Kanada (5). Toliau rikiuojasi JAV, Vengrija, Čekija, Slovakija ir Turkija (6–10 vietos). Kaimynė Lenkija – 17-a, Latvija ir Estija į 42 valstybių indeksą nepateko.
2017-ieji buvo gamybinių investicijų proveržio Lietuvoje metai, kuriuos vainikavo „Continental“ sprendimas Kauno LEZ 2019 m. atidaryti 1.000 darbo vietų elektroninių automobilių komponentų gamyklą. Šią Vokietijos kompaniją investicijų medžiotojai Lietuvoje su pertraukomis viliojo bemaž penkiolika metų.
Jos konkurentė „Hella“, apie plyno lauko investiciją paskelbusi prieš dvejus metus, tame pačiame LEZ jau stato fabriką ir automobilinės elektronikos gamybą pradėjo dar 2018 metų rugsėjį. Iš pradžių tikimasi įdarbinti 250 žmonių, o per keturis etapus gali išsiplėsti ir iki 2.000 darbuotojų.
„Investuok Lietuvoje“ atkreipia dėmesį, kad gamybos ir paslaugų projektai, jų sukuriamos darbo vietos 2017 m. sudarė maždaug po lygiai. Tai yra sveikintinas balansas. Iki tol dominavo verslo paslaugų centrų projektai.
Žinoma, kapitalas čia kelia gamybą ne dėl to, jog yra jautrus ir švelnus, o todėl, kad jam tai apsimoka. „Darbo sąnaudos Lietuvoje 14 % mažesnės nei Lenkijoje ir 30 % – nei Čekijoje“, – nurodoma „C&W“ tyrime. Į darbo sąnaudas įskaičiuojamos ir algos.
„Mes matuojame darbo našumą vienam darbuotojui, kiek jis sukuria pridėtinės vertės per metus. Štai Vilniaus įmonėje per metus vienas darbuotojas sukuria maždaug 40 000 Eur pridėtinės vertės. Palyginkime, Suomijos metalo apdirbimo gamykloje, dėl kurios įsigijimo šiuo metu deramės, sukuriama perpus mažiau pridėtinės vertės nei pas mus“, – lygina UAB „Arginta Engineering“ direktorius ir bendrovės akcininkas Tomas Jaskelevičius.
Tai natūralu, nes Suomijoje didesnės algos, tad kapitalistas pasisavina mažiau pridėtinės vertės. Todėl tiek nacionalinis, tiek ir internacionalinis kapitalas daro išvadas. Štai kasmetėje Užimtumo tarnybos apklausoje dalyvavę pramonės atstovai nurodo, kad 2019 m. jie planuoja steigti 9 800 naujų darbo vietų. Tai visa proletarų divizija.
Viešai prieinama informacija rodo apie gana didelį proletariato kiekį Lietuvoje. Be to, šis skaičius turi tendenciją augti. Dirbančiųjų išnaudojimo lygis gerokai viršyja Vakarų Europos (apie bendrą 2017 m. išnaudojimo lygį visoje Lietuvoje skaitykite antrajame mūsų numeryje arba www.kova.news), o tai sudaro prielaidas rimtai ekonominei kovai. Taip pat yra žinių apie bruzdėjimus tiek atskirose privačiose įmonėse („Achema“), tiek ir privačiame sektoriuje (medikai).
Draugai kairieji peikia darbininkus, jog jie stichiškai neprotestuoja, patys (be mūsų paramos) nesiburia į profesines sąjungas ir nelaimi pergalių. Priminsiu, jog vyko Kauno troleibusų vairuotojų streikas, kuris buvo pripažintas neteisėtu bei „Švyturio“ alaus daryklos bandymas jį surengti. Stichiškumas buvo, darbuotojų profesinės sąjungos buvo, tačiau nebuvo gerai pasiruošusių kairiųjų draugų, kurie padėtų pasiruošti pergalingam streikui. O prieš streikuojant reikia persiskaityti egzistuojančią kolektyvinę sutartį, Streiko įstatymą, paruošti Streiko fondą ir sukurti jo komitetą. Realiai reikalingas ilgokas pasiruošimo laikotarpis.
Kas tą turi daryti? Patys darbininkai, kuriems nepakanka teorinių ir teisinių žinių? Kurie diena iš dienos engiami darbo vietose ir neretai kvailinami masinėje žiniasklaidoje? Pagrindiniu Lietuvos marksistų ir apskritai kairiųjų uždaviniu turi tapti kapitalizmo vystymosi Lietuvoje studijavimas, jo giluminių prieštaravimų atskleidimas ir viešinimas. Negana to, gausiai dirbančiųjų armijai būtina nešti žinią apie jos svarbą, kuriant vertę, apie rafinuotus darbininkų išnaudojimo būdus, apie teisines ir ekonomines suktybes. Mokyti juos kaip kovoti klasių kovą (suprantant savo klasinį vaidmenį), kaip burtis į profesines sąjungas, kaip derėtis dėl parduodamos savo darbo jėgos kainos, kaip pasiruošti pergalingam streikui, kaip organizuotis politiniam veiksmui bei pratintis patiems valdyti savo darbovietes.