6 valandų darbo diena ir draudimas atleisti darbuotoją

Kalbant apie 6 valandų darbo dieną, neretai tenka ginčytis  su pašnekovais apie tai, kad „Lietuvos ekonomika nepatemps“, „tai utopija“. Kaip epigrafą norisi pateikti 1962 metų, sausio 20 dienos ištrauką iš Bluefield Daily straipsnio,  – „Niujorko elektrikai siekia 5 valandų darbo dienos!“

Labai svarbu suprasti, kad pasaulyje egzistuoja toks reiškinys, kaip mokslinis – techninis progresas (MTP). Tai, ką darbininkai gamindavo prieš 60 metų, šiandieną galima pagaminti dešimt kartų greičiau. Antrame mūsų laikraščio numeryje pateiktas suskaičiuotas išnaudojimo lygis Lietuvoje – 180 proc. Jo apskaičiavimui buvo naudoti vieši, apibendrinti ir palankūs Vyriausybei skaičiai. Kapitalistams visiškai neaktualu skaičiuoti išnaudojimo lygį. Tikrovėje jis yra žymiai didesnis. Bet net ir skaičiuojant pagal oficialius vidurkius Lietuvos darbininkas atidirba savo parduotų valandų kainą per 2 val. ir 12 min., o likusias 5 val. 48 min. ir viršvalandžius pasisavina kapitalistas. Visos kalbos apie „nėra pinigų“ skirtos žmonėms mulkinti .

Jei net prieš 60 metų JAV jau vyko diskusijos apie 5 valandų darbo dieną, tai šiandieną net juokinga kalbėti, kad tai neįmanoma. MTP pažengė tolyn į priekį visame pasaulyje, ir Lietuva čia – ne išimtis.

Kodėl tada darbininkai ir toliau dirba po 8 ir daugiau valandų? Pirmiausia, dėl įpročio ir gilaus įsitikinimo, kad ilgiau dirbant, daugiau uždirbsi. Daugumai atrodo, kad tai natūralu, normalu. Kada nors visi darbininkai pradės dirbti po 6 valandas ir su nuostaba klaus savęs: „o ką, taip buvo galima?“ Bet iki tol, darbdaviui apsimoka vietoje dviejų žmonių, dirbančių po 6 valandas, vieną išmesti, o antrą laikyti po 8 valandas per dieną, o kai yra didelis krūvis – apkrauti jį viršvalandžiais iki 10 ar 12 valandų. O dėl nuolatinio MTP augimo atsilaisvinusias darbo rankas, išmesti į gatvę.

Todėl kova dėl 6 valandų darbo dienos visada susijusi su kova prieš bet kokį darbuotojų atleidimą. Tarp darbininkų privalo vystytis solidarumas. Jeigu 2-3 žmonės dirba viršvalandžius, jie atima darbo vietą iš trečio. Darbdavys tik trina rankomis. Už dirbančiųjų po 12 valandų dabar stovi būrys atleistų kolegų, pasiruošusių užimti jų vietas – puikus „motyvavimas“ negailestingai eksploatacijai.

Kova dėl 6 valandų darbo dienos palengvins gyvenimą visiems dirbantiems, išlaisvins juos nuo kvailų prastovų darbe (tai nėra kuo užsiimti, tai reikia arti kaip arkliams), ir padės daugeliui žmonių vėl turėti mėgstamą darbo vietą.

Vokietijos profsąjungiečiai protestuoja dėl 28 valandų darbo savaitės išlaikant tą patį atlygį.

https://www.theguardian.com/ , rašydamas apie IG Metall profesinės sąjungos parengtą streiką,  ir analizuodamas darbuotojų iškeltus reikalavimus, padaro labai įdomią išvadą: „Derybų rezultatai Vokietijoje gerai iliustruoja 21 amžiaus iššūkius, iškilusius darbininkams. Kad paneigtume masinės bedarbystės pavojų, ir tai, kad žmonės masiškai gali būti pakeičiami robotais ir automatiniais algoritmais, darbininkai turi trumpinti savo darbo laika, kad tolygiau pasidalintų juo su kitais.”

Taip, robotizacija visada mažina darbininkų skaičių. Bet ką tai reiškia? Tarkime žmogus dirba 8 valandas, o vienas robotas pakeičia 40 žmonių-valandų. Vietoje 10 žmonių kapitalistas nori palikti penkis žmones ir vieną robotą. Bet darbininkai gi supranta, kad visada yra geresnė išeitis – palikti 10 žmonių, 1 robotą ir tiesiog sutrumpinti darbo laiką iki 4 valandų per dieną, o likusį – skirti savišvietai, šeimai ir kūrybiniams pomėgiams. Kodėl turi būti kitaip?

Ekonomiškai pažangių šalių, tokių kaip Vokietija, darbininkai turi šiek tiek kitokį požiūrį į lasvalaikį nei Lietuvoje. Žmonės ten daug labiau vertina laisvą laiką, nes tai yra jų išsilavinimo ir gero atlyginimo garantija, todėl pagal Ver.di socialinį tyrimą, kuris vyko derybų tarp Deutsche Post ir darbininkų metu, buvo nustatyta, kad 80% darbininkų vienu iš pagrindinių prioritetų laiko laisvalaikį. Ten pat yra rašoma, kad gerokai virš pusės Deutsche Bahn darbininkų pasirenka ne didesnę algą, o daugiau poilsio dienų. Iš savo patirties, net be mokslinės analizės, žmonės pradeda susigaudyti, kad darbo dienos valandų trumpinimas, išlaikant tą patį atlyginimą, yra labai pažangi idėja.

Pradėjome pavyzdžiu iš New York laikraščio 1962 metų straipsnio. Bet ir dabar šis miestas džiugina mus gerom naujienom. Pagal nypost.com, Perpetual Guardian kompanijos direktorius ir išradėjas Andrew Barnes užsidegė idėja sumažinti darbininkų darbo valandas po to, kai pamatė Naujosios Zelandijos 4 dienų darbo savaitės eskperimentą. Savo 240 darbuotojams  Andrew Barnes sumažino darbo valandas nuo 40 iki 32 valandų per savaitę, t.y. darbo dienų kiekis sumažėjo nuo 5 iki 4 per savaitę (išlaikant tą patį atlyginimą). Auckland technologijos universitetas stebėjo šitos praktikos rezultatus. Po šešių savaičių, darbininkų produktyvumas pakilo 27 procentais, o streso lygis nukrito 7 procentais. Vadovai pranešdavo, kad  darbininkai tapo daug išradingesni, sustiprėjo jų atidumas darbe. NY miesto pavyzdys parodo, kad galima trumpinti ne tik darbo valandas, bet ir mažinti darbo dienų skaičių – darbininkai turėtų nuspręsti patys, kas labiau tinka jų darbo vietoje. Pats laikas burtis į profesines sąjungas ir gerinti ne tik savo darbo vietos efektyvumą ir patogumą, bet ir savo gyvenimą.

Kovos redakcija