Kartą pas kirpėją atėjo apsikirpti gėlininkas. Atėjus laikui atsilyginti už paslaugą, kirpėjas ir sako: „Aš negaliu paimti iš jūsų pinigų. Šią savaitę kerpu nemokamai“’. Gėlininkas padėkojo ir išėjo. Kitą rytą atėjęs atidaryti kirpyklos, kirpėjas prie durų rado krepšelį su dvylika rožių.
Vėliau apsikirpti atėjo kepėjas, bet kai norėjo susimokėti, kirpėjas jam pasakė, kad šią savaitę kerpa visuomeniniais pagrindais. Kepėjas patenkintas išėjo. Išaušus kitam rytui, kirpėjas prie durų rado krepšelį su dvyliką pyragaičių.
Vieną dieną atvyko kirptis Seimo narys ir, kai atėjo laikas mokėti, kirpėjas vėl pasakė, kad kerpa nemokamai. Seimūnas apsidžiaugė ir išėjo. Kitą dieną, kai kirpėjas atėjo į darbą, prie durų stovėjo:
dešimt Seimo narių,
penkiolika jų patarėjų,
dvidešimt vietos savivaldos deputatų,
meras, jo žmona ir penki vaikai,
keletas ministrų.
Ir visi tikėjosi apsikirpti nemokamai…
Bet visa tai – tik puse bėdos. Visi atėję pas kirpėją politikai dar norėjo ir privilegijuotų kirpyklos akcijų bei žadėjo tokiu atveju priimti palankų kirpyklai įstatymą.
Tame, gerbiamas drauge, ir slypi skirtumas tarp darbo žmonių ir tų, kurie šiandien mus valdo…