Lietuvos švietimo sistema išgyvena sudėtingus laikus. Nuolatinės skubotos reformos atvedė mūsų mokyklą į nūdienos krizinę situaciją. Kartais net kyla įspūdis, jog visos reformos mūsuose vykdomos tol, kol neišnyksta pats reformavimo objektas. Pasaulinio ekonominio forumo duomenimis, srityse, kurios tiesiogiai priklauso nuo švietimo kokybės, Lietuva konkurencingumo reitinge yra autsaiderių pozicijose. Tarp 140 šalių mūsų valstybė užima 123 vietą pagal kvalifikuotų darbuotojų paieškos galimybes, 118 vietą pagal vidurinį išsilavinimą turinčių žmonių gabumus, 107 vietą pagal aukštųjų mokyklų absolventų gebėjimus. Tiesa, yra vienas paguodžiantis rodiklis – Lietuva užima 18 vietą pagal informacinių technologijų panaudojimą. Įvairiose tarptautinėse moksleivių olimpiadose (išskyrus informacinių technologijų sritį) Lietuva, deja, taip pat nedemonstruoja gerų rezultatų. Specialistai teigia bei įvairūs sociologiniai tyrimai patvirtina, kad švietimo kokybė Lietuvoje yra itin prasto lygio.
Kita vertus, Lietuvos mokytojų atlyginimai mažiausi Europoje. Kaip tvirtina žinomas ekonomistas N. Mačiulis, maksimalus mokytojų atlyginimas Lietuvoje „yra mažesnis nei Rumunijoje, dvigubai mažesnis nei Turkijoje, dešimt kartų mažesnis nei Austrijoje ar Olandijoje ir dvidešimt kartų mažesnis nei Liuksemburge“. Dėl begalinių reformų mokytojų padėtis visu nepriklausomybės laikotarpiu ne tik negerėjo, bet nuolat blogėjo tiek materialine, tiek socialine, tiek ir kvalifikacine prasme. Mokyklose susidarė paradoksali padėtis. Reformų sumanytojai ir vykdytojai kviečia mokyklų bendruomenes „lanksčiau prisitaikyti prie rinkos ūkio“, prie „konkurencijos sąlygų“, bet realiame mokyklos gyvenime mokytojai nuolat skatinami dirbti dėl entuziazmo, dėl pasiaukojimo, būti savotiškais švietimo romantikais. Kalbėti apie atitinkamą darbo užmokestį, apie nepatenkinamus materialinius – finansinius dalykus, esą, negražu, nedora. Versti mokytoją beteisiu protinio darbo baudžiauninku – gražu ir dora, o priešintis tokiom tendencijom – nedora.
Švietimo sistema mūsuose tampa „konvejeriu“, štampuojančiu vartotojus rinkos ekonomikai, o mokytojas – paslaugų teikėju. Kaip ir kiti samdomi darbuotojai, mokytojas šiandien yra stipriai išnaudojamas, jis patiria įvairiapusį spaudimą „iš viršaus“ ir „iš apačios“, tarpusavio konkurenciją, pamokoje ir mokymo įstaigoje turi atlikti įvairias papildomas funkcijas. Ir daugumą jų mokytojas privalo vykdyti visuomeniniais pagrindais (kaip senais gerais laikais). Atėję į mokyklą vaikai, neretai, mato užuitą ir varganą mokytoją, kuris turi tik pareigas ir neturi jokių teisių. Sėkmingai dirbti tokiomis sąlygomis – tiesiog švietėjiškas žygdarbis.
Mokytojas ir mokinys – vieninga ir vientisa sistema. Todėl mokytojo padėties blogėjimas neišvengiamai atsiliepia mokiniui. Jokie kompiuteriai ir programos nepakeis gyvo ir dvasingo asmeninio mokytojo bendravimo su mokiniais.
Išrinkti valdžion žalieji valstiečiai sumanė dar vieną reformą. Manykim, tikrą, nes visos iki šiol buvusios – tai tik paviršutiniškos švietimo sistemos korekcijos. Jie įvedė taip vadinamą etatinį mokytojų darbo apmokėjimą. Sumanymas išties geras. Bet nuo 2018 metų rugsėjo 1 dienos veikianti etatinio apmokėjimo sistema yra iškreipta, nes dėl ankstesnių „reformų“ didžioji mokytojų dalis išvis neturi pilno etatinio valandinio krūvio, kuris sudaro 18 kontaktinių valandų per savaitę. Dauguma gi mokytojų turi po 6-8-10 pamokų ir priversti dirbti keliose mokyklose. Todėl nemažai mokytojų daliai ir pastaroji reforma nieko gero nedavė. Jų kantrybės taurė galų gale persipildė. Mokytojai paskelbė streiką.
Kai streikuoja medikai ar mokytojai – tai reiškia kad visuomeninė situacija nustekenta žemiau „bambos“. Mokytojai streikavo jau ne pirmą kartą. 2016 metų vasarį, išnaudojus kitas galimybes įgyvendinti pedagogų keliamiems reikalavimams dėl atlyginimų didinimo ir socialinių garantijų įtvirtinimo, mokytojai pagrįstai ėmėsi kraštutinės priemonės – streiko, nes derybose valdžios atstovai vykdė tik imitacinius veiksmus, ignoruodami jų reikalavimus. Ir nors tuomet streiką organizavo net kelios švietimo darbuotojus vienijančios profsąjungos, jis baigėsi be rezultatų. Mokytojams teko pasiduoti. 2018 metų pabaigoje vyko naujas mokytojų streikas. Šį kartą streiką organizavo viena A. Navicko vadovaujama Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga. Streikuojantys mokytojai griebėsi nestandartinių, bet „europietiškų“ protesto formų. Jie užėmė Švietimo ir mokslo ministerijos pastatą, kur faktiškai dvi savaites ir gyveno. Ryžtingus, bet taikius streikuotojų veiksmus galų gale vainikavo ministrės J. Petrauskienės atstatydinimas ir pasiektas kompromisas su valdžia dėl pagrindinių su darbo apmokėjimu susijusių reikalavimų. Pasirodo, pakanka vienai atkaklesnei profsąjungai atlikti vieną kitą radikalesnį veiksmą ir galima pasiekti savo tikslą. Be to, išaugo ir A. Navicko profsąjungos populiarumas bei įtaka švietimo darbuotojų tarpe.
Žinoma, kad „piaro“ tikslais prie mokytojų protesto šliejosi ir įvairaus plauko politikai bei visuomenininkai. 2018 metų gruodžio 9 diena Vilniuje vyko masinė streikuojančių mokytojų palaikymo akcija „Paskutinis skambutis“. Maždaug 6 tūkst. žmonių nešini skambučiais, plakatais ir vėliavomis judėjo Gedimino prospektu nuo Švietimo ir Mokslo ministerijos link Vyriausybės, stojo į gyvą grandinę. Be politikų, akcijoje dalyvavo virš 40 įvairiausių profesinių sąjungų. Renginį organizavo šoumenas A. Tapinas, kuris „oficiozinės“ žiniasklaidos buvo tituluojamas „profesinių sąjungų subūrėju“. Kiek pelnytai toks „titulas“ priskirtas šiam prieštaringai vertinamam veikėjui – tegul skaitytojai sprendžia patys. Akcijoje dalyvavo ir grupė jaunų žmonių su revoliucine Če Gevaros vėliava. Jie teigė, kad palaiko mokytojus, tačiau kritikavo A. Tapiną ir konservatorius bei priminė „naktinę“ Kubiliaus reformą, sukėlusią nedarbą ir masinę jaunimo emigracijos bangą.
Lietuvos švietimo sistema išgyvena gilią krizę, ji tiesiog degraduoja. Šalia mokytojų darbo apmokėjimo klausimų, apstu ir kitų problemų. Švietimo įstaigos faktiškai padalintos į „elitines“ ir „plebėjiškas“, išsilavinimo kokybė primityvėja, vyksta visos sistemos komercializavimas, tautinių mažumų bei kaimiškų mokyklų uždarymas. Tikriausiai jau seniai laikas sukviesti platų visuomeninį Forumą švietimo problemoms aptarti bei numatyti Švietimo sistemos krizės įveikimo būdus. Kaip parodė naujausia Lietuvos istorija ir profsąjungų organizuoti streikai, valdžia nesugeba ar tiesiog nesuinteresuota tai padaryti. Savo likimą žmonės privalo imti į savo rankas.