Jūsų rankose laikraštis, skirtas ilgas valandas samdomą darbą dirbantiems žmonėms. Kas nepadės jo šalin, sužinos naujų ir naudingų sau žinių. Pagrindinis klausimas, galintis ir turintis dominti visus darbininkus – tai darbo dienos trukmė. Įvairiose pasaulio šalyse vis daugiau profsąjungų, darbininkus atstovaujančių partijų kelia reikalavimą ar net ir įsiveda 6 val. trukmės darbo dieną, 30 val. darbo savaitę atskirose įmonėse. Juk technologinės revoliucijos dėka darbo našumas išaugo šimtus kartų!
Daugiau nei prieš 100 metų šis klausimas buvo itin aktualus – žmonės dirbo po 12-14 valandų per dieną, darbo sąlygos buvo nežmoniškos ir darbo dienos sutrumpinimo tema nuolat iškildavo į paviršių.
Didžiulį darbdavių pasipriešinimą pasitikdavo streikai ir atkakli darbininkų kova ir perėjimas prie 10 darbo valandų darbo dienos galiausiai įvyko. Ar todėl, kad darbdaviai pasigailėjo žmonių? Nusileido darbininkams atkaklioje kovoje? Ne. Tiesiog pačių darbdavių nuostabai perėjimas nuo 12 iki 10 darbo valandų padidino jų pelną. Perėjimas tapo naudingas visiems – ir darbdaviui, ir darbininkui. Liūdniausia yra tai, kad net ir tokiom sąlygom darbininkams teko sunkiai kovoti už šią teisę, nes daugumą darbdavių buvo ne itin protingi ir dideli bailiai. Jie bijojo šios reformos, laikė ją atsitiktine, momentine ir toliau kankino žmones po 12-14 valandų per dieną. Tik valstybės aparatas, patiriantis spaudimą iš darbininkų, sugebėjo išspręsti šitą klausimą.
Daugiau kaip prieš 100 metų mūsų protėviai, tėvynainiai iškovojo ir 8 darbo valandų dieną, kurią mes su jumis turime ir šiandieną, kuri tapo mūsų gyvenimo dalimi. Beje, pirmoji šalis įsivedusi 8 valandų darbo dieną buvo Urugvajus, 1915 metais.
100 metų – tai labai ilgas laikotarpis. Vis daugiau profesinių sąjungų, darbininkų partijų iškelia šūkį už 6 valandų darbo diena, 30 darbo valandų per savaite. Ką reiškia dirbti trumpiau? Jūs ateinate į darbą 08:00, išsimiegoję, o namo grįžtate po 14:00 val. Jums lieka dar pusė dienos savo reikalams, pasirūpinti vaikais, apsiruošti namie, paskaityti ką nors įdomaus ar užsiimti visuomenine veikla. Laisvadieniais jums nebereikia miegoti ir kaupti jėgas kitai darbo savaitei, jūs tiesiog smagiai leidžiate laiką su šeima ir draugais. Atminkite, atlyginimas nesikeičia. Panašu į pasaką, utopiją, neišsipildžiusią svajonę – ar ne tiesa?
Jūs ateinate į darbą 08:00, išsimiegoję, o namo grįžtate po 14:00 val. Jums lieka dar pusė dienos savo reikalams, pasirūpinti vaikais, apsiruošti namie, paskaityti ką nors įdomaus ar užsiimti visuomenine veikla.
Jeigu jums patinka ši mintis – mes ne veltui leidžiame šį laikraštį. Reiškia, ne veltui jūs dabar laikote jį savo rankose. Vadinti 6 darbo valandų dieną „utopija“, „pasaka“ yra didžiausias dabarties melas, didžiausia kiekvieno darbininko klaida. Klaida, kurios negalima ignoruoti. Ją būtina ir privaloma taisyti. Šiuolaikinis mokslas, praktika ir teorija teigia mums: 6 valandų darbo diena naudinga visiems, absoliučiai visiems – ji padidina darbininko efektyvumą, įmonės pelną. 6 valandų darbo diena moksliškai pagrįsta, išbandyta, patikrinta praktiškai.
Kaip taip išeina, kad niekas apie tai nekalba garsiai, viešai? Nei darbdaviai, nei darbininkai?
Priežastis yra ta pati, kaip ir prieš 100 metų: kiekvienam darbdaviui tai skamba „baisiai“. „Kaip tai?“ – galvoja jis. „Užuot išmelžęs iš darbininko 8 darbo valandas, o po to dar 3-4 viršvalandžius, aš turėsiu samdytis dabar iškart du?“ Daug pastangų mes turėsime įdėti į tai, kad neišmanūs darbdaviai suprastų, jog 6 valandų darbo diena, nustatyta valstybės lygyje, yra naudinga ir jiems.
Tuo labiau, kad stipriai sumažėja bedarbystė – pagrindinė šeimininko „pabaisa“, su kuria jis priverčia žmones arti už grašius. Darbdaviai labai bijo darbininkų, jiems reikia, kad visada būtų bedarbystė, kad už darbininko stovėtų didžiulė bedarbių eilė, norinčių užimti jų vietą… Įvedus 6 valandų darbo dieną, dings bedarbystė, darbuotojas pradės apie savo teises kalbėti … Na jau ne! Geriau mažiau pelno gauti, bet žmogų kankinti, kad jis jėgų ir laiko jokiam pasipriešinimui neturėtų.
O darbininkas? Darbininkas, kuris grįžo po 10 darbo valandų, užguitas ir pavargęs, išgirdęs „bičiuli, o kodėl tau nedirbti po 6 valandas?“ – geriausiu atveju bus pasiruošęs duoti į snukį. „Kokias dar 6 valandas?“ – pasipiktins jis, „Aš čia po 10 valandų pamainos neturiu laiko normaliai išsimiegoti…“
Taip ir gyvenam. Bet ar mes norime taip gyventi, ar turime taip gyventi? Galbūt pagaliau jau reikia paimti savo gyvenimą į savas rankas? Kituose mūsų laikraščio numeriuose mes išsamiai papasakosime apie pasaulinę 6 valandų darbo dienos patirtį. Pateikdami skaičius ir faktus, paaiškinsime, kodėl tai kelia įmonės pelną (net tuo atveju, jei reikia samdyti du darbininkus vietoj vieno) ir kaip stipriai tai keičia paties darbininko gyvenimą (atrodo kažkokios dvi valandos? Iš tikrųjų, tai daro gyvenimą pilnaverčiu).
Už 6 valandų darbo dieną! Lai šis šūkis girdimas vis dažniau ir garsiau. Tegul kiekvienas darbininkas, kiekviena profsąjunga, kiekvienas Lietuvos pilietis naudoja jį apsiginklavimui. Mes ne maži vaikai, mes žinome, kad reformos neįvyksta lengvai. Bet nebijokime daryti ir kalbėti apie tai, kas yra naudinga visai mūsų šaliai.
Perėjimas prie 6 valandų darbo dienos reikalauja tinkamo pasiruošimo, organizuotumo. Tai ne juokai ir ne vienkartinis veiksmas. Kituose mūsų laikraščio numeriuose mes išnagrinėsime visas smulkmenas, papasakosime, ką reikia daryti, kad šis pasiūlymas virstų realybe.
O šiandieną, padėję mūsų laikraštį į šalį, paklauskite savo kolegų: „kuo jūs užsiimtumėte gyvenime, dirbdami po 6 valandas per dieną?“ Šis klausimas nėra toks lengvas, kaip galėtu atrodyti.